Trečia diena Indijoje – sikų šventykla ir vietinės turgavietės

Trečia diena Indijoje. Iš tikrųjų, nespėju sekti laiko ir suprasti nei kelintą dieną aš jau čia, nei kuri savaitės diena dabar. Ryte, kaip įprasta, nuvykom į mokyklą nuo 8 val. ryto, kur pralaukėm beveik tris valandas, kol pajudėjom iš jos link lankomų objektų. Kol laukėm, į mokyklos vidų (nes, įsivaizduokit, kad čia langai yra tik klasėse, tarp koridorių atviras laukas) užsuko beždžionė. Tada buvo šiek tiek sąmyšio, mokytojai ir mokyklos apsauga vijosi ir gaudė beždžionę, kad ji nesugalvotų apkandžioti žmonių ar šiaip ką blogo padaryti 🙂

sikusventyklaTaigi, pirmasis sustojimas – sikų šventykla Delyje – Gurudwara Bangla Sahib. Mes turėjom atskirą patalpą, skirtą užsienio turistams, kur nusiovėm batus ir kojines, ten taip pat turėjau palikti ir savo cigaretes. Senas, žilas sikas trumpai papasakojo šiek tiek istorijos ir faktų apie jų tikėjimą (tiesą sakant, supratau kas penktą žodį, todėl pasiėmiau knygutę anglų kalba paskaityti :)). Galvos plaukus turėjome pridengti skarelėmis (taip, taip, tomis pačiomis, kur dar keli ar keliolika tūkstančių kitų žmonių jas dėjosi ant savo galvų), po to, prieš įžengdami į šventyklą, nusiplovėm rankas ir basi įlipom į mažą baseiniuką, kur lyg ir simboliškai apsiplovėm kojas (taip, taip, ten pat, kur milijonai žmonių buvo įlipę) ir ėjome į šventyklą. Na, to jausmo nesugebėsiu nupasakoti, tačiau labai gražų šventyklos išorės video Raminta pasidalino ant savo Facebook sienos. Įspūdinga vieta, tikrai. O Amritsare (kitame Indijos mieste, į kurį keliausim gruodžio mėnesį), yra didžiausio šį tikėjimą išpažįstančių žmonių šventykla Indijoje. Labai nekantrauju pamatyti gyvai!

Antrasis sustojimas – labai žymi turgavietė Dilli Haat. Vos įžengus į teritorija įkyrūs pardavėjai šoka link tavęs su savo prekėm ir rėkia savo laužyta anglų kalba “mister, madam, look, very good, real skin, take it, mister, madam, look”, kas šiek tiek gąsdina, tačiau draugai latviai jau sugalvojo apibūdinim tam – ne tu ieškai prekių, bet prekės ateina pas tave. Ir taip visur. Visuose turguose, dažnai ir gatvėse. O keliaujant automobiliu ar riksha, tiesiog, kelio viduriu vaikšto maži vaikai ar mamos su mažais vaikais ir pardavinėja bet ką – gėles, vazas, pledus… Jei rodai, kad nenori, nereikia, tada pradeda gestais rodyti, kad nori valgyti, nori maisto. Tie vaizdai tikrai sukrėčia ir labai labai liūdina. Labai įdomu tai, kad prieš patenkant į šios turgavietės teritoriją, turi nusipirkti bilietą ir praeiti apsaugos patikrinimą (su metalo detektoriumi patikrina). Viduje, palyginus, ramu, ne sausakimša (nes buvome pirmoje dienos pusėje, kol dar ramiau būna). Visokių gražių dalykų ten pardavinėja, nėra linkę derėtis, bet įdomiausia dalis čia… pirmieji pietūs iš kavinės gatvėje!

Ok, dabar jau koks penkiasdešimtas kartas, kai galit paklausti – oi, bet taigi ten taip nešvaru, ten tiek daug žmonių, jie gi tą maistą bet kaip ruošia, viską liečia neplautomis rankomis, o dar taip šilta, juk gali greitai pasigauti ligų… AR NEBAISU? Na, žinoma, kad baisu! Viskas labai baisu. Bet jei apie tai galvosiu, jei nuolat bijosiu, tai koks malonumas keliauti? Taigi, nuo pat pirmos minutės turėjau suprasti ir sau pripažinti, kad nebebus taip, kaip Lietuvoje, nebebus paranoiško rankų plovimosi vos tik palietus kažką, nebebus tobulos švaros ir tvarkos, bet… Indijoje tu tokių dalykų nesureikšmini, nes viskas aplink taip susilieja, kad pats nebejauti, kiek švarus ar nešvarus esi, kiek čia limpa tos rankos, o kiek ne, kiek tavo rūbus jau reiktų dėti skalbti, kiek ne. Ta prasme, aš tikrai nesakau, kad čia visi murzini ir viskas čia purvina, bet dėl to klimato ir bendros atmosferos, tu prisitaikai ir jautiesi visiškai normaliai.

Šiandien susimąsčiau, kad gal kažkuriuo metu, kažkur ir kažkaip mes gaunam kažkokių narkotikų, nes… tokios vidinės ramybės ir atsipalaidavimo, ko gero, nesu jautęs niekada gyvenime. O dar turint omeny tai, kad čia – Delis, vienas didžiausių ir labiausiai apgyvendintų pasaulio miestų. Tas jausmas yra kažkas… magiško ir neįtikėtino, kažkas, ko Lietuvoje nepajausi.

Tai, ką valgėm Dilli Haat kavinėje: man, nevalgančiam aštriai, tai buvo velniškai aštru ir be padažų (padažai priduodavo dar daugiau nenormalaus aštrumo). Išbandėm jų vietinius koldūnus su daržovėm, koldūnus su vištiena, makaronus su vištienos padažu, ryžius su daržovėmis (beje, mano indiškos šeimos mama ryte prigamino ryžių su daržovėmis, kurių pridėjo į dėžutes ir liepė neštis su savimi, o jų skonis buvo toks, jog minutei davus jų paragauti Ramintai pradėjau pykti, kad greičiau atiduotų atgal, nes tai buvo tiesiog nuostabus!!!), saldžiąrūgščią vištieną ir daug kitų gardžių dalykų.

img_2700

img_2701

Prieš išeidami stabtelėjom ir šiek tiek pasilinksminom, tiksliau, pradėjom linksmintis su kainų derybomis ir kitais dalykais. Pavyzdžiui, Raminta į plaukus įsisuko Lietuvos vėliavos spalvų sruogelę (iš siūlų), o man ant rankos surišo tų pačių spalvų apyrankę (labai gera šalia turėti Lietuvos spalvas :)). Taip pat nusiderėjom (tiksliau, Arnav nusiderėjo) ir nusipirkau naujausią Hario Poterio knygą anglų kalba už 200 rupijų (arti 3 eurų), kai šiaip knygos kaina (parašyta gale) buvo 20 svarų sterlingų/899 rupijų 🙂 Tiesa, tai ne visai knyga, tai “special rehearsal edition script”.

img_2702Tada pirmą kartą gyvenime sėdau į riksha (kitaip vadinamą tuktuk’ą) ir skriejom Delio gatvėmis į kitą turgavietę. (Video pasidalinau savo instagram’e). O ten… ten buvo, švelniai tariant, įdomu. Tokio skruzdėlyno, tokios nešvaros, tiek daug įkyrių pardavinėtojų vienoje vietoje net sapnuose nesu regėjęs! Mes buvom du balti žmonės tarp visos tos masės žmonių. Įsivaizduokit, kaip mums viską bandė prakišti, parduoti, įgrūsti. Džiaugiuosi, kad buvom su dviem savo draugais indais, kurie mus pamokė, kaip atstumti pardavėjus – nahi nahi nahi chahiye. Jie tada labai greit atšokdavo ir nustebdavo, kad mes mokam hindi kalbą 🙂 O tai reiškia „ne, ne, aš nenoriu to“. Kol aš žiūrinėjau „firminius“ calvin klein, gucci, armani ir kt. laikrodžius, Raminta žiauriai išsigando), kai aplink ją kelios dešimtys prekeivių per tris sekundes susipakavo savo paklodes su prekėmis ir pradėjo bėgti (aš tai mačiau tik akies krašteliu, atrodė tikrai labai kraupiai). Vargšė, taip išsigando, pamanė, kad gal koks teroristinis išpuolis, gyvenimas prabėgo pro akis… O bet tačiau, tai, viso labo, tiesiog policijos apsilankymas turgavietėje, kur nelegalai spruko ir dingo per kelias sekundes 🙂

Toje pačioje turgavietėje bandėm surasti, kur išsikeisti pinigus. Įsivaizduokit, užtruko, kol radom tokia vietą. Turėjom įeiti į vieną parduotuvę, praeiti per ją ir gale atsidūrėm mažame kabinetuke, kur rimtas dėdė ant odinės kėdės pakeitė mums eurus į rupijus. Beje, gavom labai labai gerą kursą (1 euras – 73 rupijos), nes, vėlgi, mano draugo Arnav tėtis pažįsta tą vyrą 🙂 Pasisekė Ramintai! Aš savo pinigus (eurus ir svarus) pasikeisiu rytoj ryte pas Arnav tėtį.

Pirkiniai turgavietėje ir kainos

Nors ir neplanavau nieko pirkti, tačiau vakare namo grįžau su tokiais pirkiniais už tokias kainas:
– „Ray Ban“ akiniai. Prašė 650 rupijų, nusiderėjau iki 200 rupijų (2,85 eur);
– „Calvin Klein“ laikrodis. Prašė 500 rupijų, nusipirkau už 300 (4,29 eur);
– Knyga „Harry Potter and the Cursed Child“ (899, nusipirkau už 200 – 2,85);
– Apyrankė iš siūlų – 40 rupijų (0,57 eur).

MITAI, FAKTAI, ĮDOMYBĖS IR REALYBĖ

  • Šiandien gavau nuorodą iš buvusios kolegės su prierašu, kad būtumėm atsargūs. Nuorodoje skelbiama: “The Indian Meteorological Department said Wednesday recorded the worst smog and visibility in 17 years in Delhi”. Na, kokias penkiolika sekundžių šiek tiek nusiminiau, kad, galbūt, grįšiu užsiteršusiais plaučiais, bet… na, ką padarysi 🙂 (BBC.co.uk)
  • Kaip jau esu minėjęs ankstesniuose blogo įrašuose (Pirmoji diena; Antroji diena), čia gatvėse pilna gyvūnų – karvių, beždžionių, voverių, šunų… bet tai, kad mano kambaryje ant sienų laksto driežas – nei mačiau, nei tikėjausi pamatyti! Na, bet mano šeimyna mane patikino, kad tai – visiškai normalu, tai – „home lizard“. Jie neaugina jo, jis, tiesiog, neturi namų, tai užsuko į svečius 🙂 Šiąnakt labai tikiuosi, jog nesugalvos išsimiegot su manim lovoje ar šildytis po mano užtiesalu 🙂
  • Delio turgavietėse realu kainą nusimušti per pusę ar net trigubai mažesnę, nes jie dažniausiai sako bet kokią didelę sumą. Tas pats ir su rikshų vairuotojais – nuo 150 nusimušam iki 120 ar nuo 100 iki 50 🙂 Yra galimybė važiuoti ir su „skaitliuku“, bet geriau iš anksto susitarti kainą. Kol kas visada sutarta kaina ir lieka sutarta kaina – nieks neapgaudinėja ir net grąžos duoda.
  • Jeigu perki kažką gatvėje ir jie neturi pinigų grąžai, tiesiog, įkiša kramtomos gumos pakelį. Pavyzdžiui, pirkau vandens šiandien, grąžai pritrūko 5 rupijų, tai įkišo citrinų skonio gumos 🙂 Mūsų draugai indai sakė, kad tai – normali praktika. Draugai latviai tai patvirtino.
  • Ko gero, žinojot, kad Indijoje antra oficiali kalba yra anglų, todėl pas juos labai daug užrašų, žurnalų, laikraščių, knygų ir kt. dalykų yra anglų kalba. Patys žmonės angliškai kalba pagal savo išsilavinimą ir socialinį statusą. Pavyzdžiui, mano šeima kalba laisvai ir labai puikiai anglų kalba, o Arnav lanko privačią mokyklą, kurioje pamokos nuo pat pirmos klasės vyksta anglų kalba. Todėl gatvėje bet kur padėkoti galima ir angliškai, tačiau, jei norėsis būti itin maloniam, hindi kalba ačiū – dhanivad.
  • Kalbant apie privačią mokyklą, jau minėjau, kad čia turi galimybę mokytis ir vaikai iš nepasiturinčių šeimų, bet tie, kurie gali sau leisti, turi mokėti beveik 400 eurų už ketvirtį (tris mėnesius), tai yra labai dideli pinigai… Ir įdomu tai, kad vieną šeštadienį per mėnesį jiems taip pat vyksta pamokos.

Manau, kad šiandien užteks tiek. Rytoj galim pamiegoti šiek tiek ilgiau ir nuo 9.30 susitikę mokykloje visi keliausim į dar vien šventyklą.

Rūpestingoji mano šeima Indijoje yra velniškai rūpestingi! Tėtis pasiūlė viskio, bet atsisakiau (nes jau degustavom pora dienų prieš tai), tačiau pats paruošė kavos, atnšė sausainių, kelis kartus buvo užėjęs į kambarį pasiteirauti, ar nieko netrūksta. Tuo tarpu mama įkalbėjo mane vakarieniauti (nors pas mus tada buvo apie 23 val.) ir pagamino man blynų iš ryžių tešlos su labai skaniu kokosų ir dar kažkokių dalykų padažu. Taip pat ragavau tų ryžių blynų su panyru sūriu ir žirneliais. Ta prasme, žodžiais neapsakysi, koks puikus šio maisto skonis ir kokia puiki ji kulinarė! Ai, šeima jau kelis kartus siūle man pasilikti kokiam mėnesiui, per kurį pasirūpintų, kad aš priaugčiau svorio 🙂

Beje, šiandien sulaukiau vienos skaitytojos laiško (kas, beje, labai maloniai nustebino!), todėl noriu iš karto visiems pasakyti, kad labai stengsiuosi ir toliau taip išsamiai ir dažnai rašyti, bet to pažadėti negaliu. Tad, jei turit klausimų ar norit kažką sužinoti, turi labai mažai laiko, kol aš dar esu šioje šeimoje ir galiu visko išsiklausinėti (nes su jais labai paprasta bendrauti angliškai). Ryt (šeštadienį) yra paskutinė diena Delyje, sekmadienį labai anksti ryte traukiniu važiuosim į Ludhianą, kur oficialiai prasidės projektas, kasdien eisim į mokyklą ir mokysim vaikus lietuviškų šokių bei kultūros, rodysim reprezentacinius video ir pan. ir t.t. Tada jau gyvensim viešbučiuose ir nesu tikras dėl interneto, maitinimo ir kitų dalykų. Ai, gal pasikartosiu, tačiau mums labai labai pasisekė, kad turim galimybę ir progą gyventi šeimose! Matom, patiriam, paragaujam ir sužinom tiek, kiek kiti projekto dalyviai tikrai neturi galimybių sužinoti (jie apgyvendinti svečių namuose netoliese mokyklos). Latviai, beje, labai smagūs žmonės! 🙂

Linkėjimai,
Emilis

Antroji diena Indijoje: tarptautinė mokykla ir maistas

Po penkių metų pertraukos rudenį vėl grįžau į mokyklą. Šįkart – privačią Indijos mokyklą. Čia kiekviena mokykla turi rytinius susitikimus (angl. morning’s assembly), kuriuose nuo 8 iki 9.30 val. kiekvieną rytą vyksta įdomūs dalykai. Ką mačiau šiandien: jų vidinio mokyklos kiemo amfiteatre ant scenos vaikai su mikrofonais (ir stebėtinai gera aparatūra, gyvais instrumentais, mikrofonais etc.) dainavo įvairias dainas (tarp jų – mokyklos himną ir valstybės himną). Taigi, ką matom – skirtingi vaikai ateina į scenos priekį ir dalijasi įkvėpiančiom ir motyvacinėm mintimis ir citatomis, kurių pagrindinė žinutė: “I can, I will, I do”, pristatomos didžiausios ekonominės, politinės, sporto ir užsienio naujienos (trumpi faktai), apdovanojama futbolo komanda, įteikiami medaliai ir pagyrimo raštai, savo veiklą pristato skirtingi mokykloje veikiantys klubai (šiandien prisistatinėjo entrepreneurship club). Viso to eigoje ant scenos pakviečia mus, pristato prieš visą mokyklą kaip garbius svečius, mokyklos direktorė įteikia po vazoninę gėlytę mums (įtariu, teks palikt jiems ir paprašyt, kad kur nors mokyklos teritorijoje pasodintų), nusifotografuoja su mumis. Jausmas, lyg būtumėm itin svarbūs asmenys. Apie tai, kad visą dieną mus seka tūkstančiai žvilgsnių, net nepasakosiu 🙂 Tada paskutinę kalbą taria mokyklos direktorė, kurios pagrindinė žinutė suponuoja apie tai, kokie ypatingi tie vaikai, kaip svarbu yra siekti kažko, kaip svarbu yra tikėti ir pasitikėti savimi, nes kai pasitiki savimi – gali daug ko pasiekti. Išskiria vieną mergaitę, pakviečia, prie visų stipriai pagiria, pasako, kad ji ir toliau turi taip stengtis, nes jos laukia puiki ateitis. Na, tiesiog, wow, kaip keista tai atrodo, bet kartu ir nuostabu! Žinot, sakoma, dažnai reikia sau kartoti dalykus ir tada taip ir bus? Tai va būtent tai ir pajaučiau – jie kiekvieną dieną pasitinka su gera nuotaika, puikiai nusiteikę, daug ir dažnai kartodami, kaip svarbu pasitikėti savimi, stengtis ir siekti kažko, visa tai kaskart papildo vis kita motyvuojanti mintis/idėja/sentencija. Įspūdinga ir labai žavu! (Po to, žinoma, sekė piktas moralas vėluojantiems, taip pat griežtas žodis apie netvarkingas berniukų šukuosenas. Jiems ypač svarbu tai, kaip reprezentuojama jų mokykla, todėl visą dieną vėliau juntamas griežtumas iš mokytojų pusės. Bet mokiniai gerbia mokytojus. Ne todėl, kad jie griežti ar pikti, tiesiog, yra sukurtas ir palaikomas stiprus mokytojo autoritetas). Po įspūdingos pradžios, keliaujam pusryčiauti!

IMG_2636.JPG
Pusryčiai – pienas, sausi pusryčiai, sumuštiniai su daržovėmis ir majonezu, aštrūs čipsai, bananai ir kečupas. (Maistą mokykloje patiekia plastikiniuose, sandariai uždarytuose indeliuose).
img_2642
Rytinis selfis prie pagrindinio įėjimo į mokyklą. 

Vėliau mokykloje keliaujam į auditoriją (kažkas panašaus į mūsų aktų salę), kuria dalijamės su draugais iš Latvijos; jie moko savo 35-40 vaikų grupę, mes užsiimam su saviškiais (irgi panašiu skaičiumi moksleivių). Rodom video, pasakojam apie Lietuvą ir mokomės šokt grandskverą. Čia nedetalizuosiu, tik paminėsiu įdomų faktą, kad tos mokytojos, kurios mums padeda (vis kita) elgiasi taip pat – moksleiviai pradeda rinktis, jos iš karto juos griežtai stato į vieną gražią, tiesią eilę). Kai pradėjom dirbti su kita grupe, iš karto sustabdėm ir paprašėm, kad leistų jiems prieiti arčiau, kad būtų patogiau bendrauti.

Mane host family mama nuostabi! Ryte ji vaišino per naktį išmirkytais migdolo riešutais, taip pat įdėjų maisto lauknešėlį į mokyklą (keturis (!) karštus sumuštinius su daržovių ir majonezo pertepimu, labai gardu!), kuriuo pasidalinau su Raminta ir draugais latviais. Po to gavom pietus mokykloje (pamiršau nufotografuot, bet pietavom kažką panašaus į burgerius su sojos paplotėliais ir daržovėmis).

Tada – viena smagiausių dienos dalių! Mano host family pakvietė ir kitus atvykusius europiečius bendrų pietų. Tad abu vaikai indai, draugai latviai, aš ir Raminta grįžom į namus, kur aš buvau apsistojęs ir pietavom. Mama prigaminu daugybę skirtingų patiekalų, ragavom, mėgavomės, domėjomės, kas tai, kaip gaminama. Ar buvo baisu? Galbūt, šiek tiek, prisiklausius apie apsinuodijimus Indijoje ir pan., tačiau viskas buvo labai skanu, labai įdomu, labai kitaip nei pas mus Europoje! Man labiausiai patiko indiška duona, į kurios vidų pridedi daržovių ir valgai. Bei, žinoma, desertas buvo neblogas – sutrauktas ir saldintas pienas, susuktas į rutuliukus. Nuotraukos ir aprašymai – žemiau.

img_2668
Bendri pietūs mano šeimoje Indijoje – ryžiai, daržovės, ryžių pyragėliai, įvairiai paruoštos daržovės ir kt. skanūs dalykai, kurių nuotraukoje nesimato, o ir pavadinimai per daug sudėtingi, kad galėčiau atsiminti 🙂
img_2667
Desertas: sutrauktas ir saldintas pienas, susuktas į rutuliukus. Jausmas, lyg valgytum mažas saldžias kempinytes 🙂
img_2665
Iš kairės: Ramintos host family mergaitė, latviai, mano šeima (mama ir sūnus) ir aš prie mūsų bendrų pietų stalo. 
img_2664
Nuotrauka mano laikinų namų balkone su šeimos, pas kurią esu apsistojęs, mama (antra iš kairės) – nuostabiai šilta, miela, malonia ir draugiška moterim bei puikia kulinare!
img_2670
Nuotrauka ir vakarykštės Ramintos vakarienės pas indų šeimą (kelios šeimos turėjo šventinę vakarienę, kurios metu vaišino gardžiai patiekalais Ramintą, o vaikai negalėjo ja atsigrožėti :))
img_2663
Mano šiandienos vakarienė – nuostabi indiška duona (kuri kepama namie, ant atviros liepsnos virš dujinės (tiksliau, pašildoma, manau) bei įvairios daržovės ir troškiniai, kurie dedasi į tos duonos vidų. 

Gaila, kad ne visada viską spėju nufotografuoti! Kita vertus, pažadu draugams suorganizuoti atskirą vakarą, kurio metu parodysiu visas nuotraukas ir plačiau apie viską papasakosiu!

Po pietų keliavom pasivaikščioti po Delį, o, tiksliau, ėjom su tikslu pasidaryti mehendi (laikinų tatuiruočių su specialiais indiškais dažais). Raminta už savo tatuiruotę sumokėjo 100 rupijų (~1,40 eur), o aš su saviškę daug mažesnę 50 rupijų (mažiau nei eurą). Jei įdomu, kaip atrodo eismas ir kaip mums sekėsi pereiti gatvę, susiliejusį, bet vis tiek labai smagų trumpą video įkėliau į savo instagram’ą čia.

Grįžę pakilome ant daugiabučio pastato stogo, nuo kurio pro jau besisklaidantį smogą matėsi Delio panorama 🙂 Vėliau namuose vėl daug kalbėjom su šeimos nariais apie Lietuvą ir Indiją, apie skirtumus, panašumus, apie stereotipus, apie šeimas, apie politiką ir ekonomiką, apie tai, kaip švenčiame šventes ir panašiai. Aš negaliu atsistebėti, kokie puikūs ir malonūs žmonės mane priėmė! Jie labai rūpestingi ir stengiasi, kad man čia patiktų. O geriausia yra tai, kad labai natūraliai tarp mūsų vystosi pokalbiai, diskusijos, tema keičia temą, nuolat yra apie ką pakalbėti, padiskutuoti, pajuokauti (humoras labai panašūs ir artimas maniškiam :)). Jie turi labai gražią tradiciją vakarais visa šeima kartu gerti arbatą/kavą. Televizoriaus nėra svetainėje, todėl ramiai galima tiesiog bendrauti ir mėgautis kompanija. Šiek tiek įdomybių iš mūsų ilgo ne vienos valandos pokalbio pateikiu žemiau.

MITAI, FAKTAI, ĮDOMYBĖS IR REALYBĖ

  • Indijos oro uostas buvo pastebėtas ir įvertintas kaip nr. 1 oro uostas pagal “The Independent” (dabar neturiu jėgų googlint, bet paieškokit, jei įdomu); Arnav (šeimos vaikas) akcentavo, jog jis yra visiškai visiškai kitoks dabar nei buvo šiek tiek anksčiau (stipriai modernizuotas ir atnaujintas, puikios infrastruktūros ir labai gero skrydžių vadymo, dėl ko skrydžiai beveik niekada nevėluoja ir lėktuvai gali kilt ir leistis pagal grafiką).
  • Indijoje veikia uber’is! Žinau, kad kartojuosi, bet šiandien buvau atsidaręs programėlę, yra keturi pasirinkimai: 1) dalijamas automobilis (tai toks, kuriuo važiuoja keli skirtingi žmonės ir dalijasi kelionės kaina); 2)  įprastas uber’is; 3) prabangus uber’is; 4) uber’is, skirtas tik kelionėms į oro uostą ir iš jo. Beje, mes už poros kilometrų kelionę kasdien sumokame apie 60 rupijų (t.y. šiek tiek mažiau nei eurą).
  • Indijos valdžia labai stengiasi, kad šalis judėti į priekį ir jų ekonomika kiltų; dėl šių priežasčių valdžia stengiasi pritraukti kuo daugiau investuotojų ir stipriai konkuruoja su Kinija; taip pat, labai rūpinamasi, kad vaikai iš skurdžių šeimų galėtų mokytis nemokamai (privačiose mokyklose jiems yra išskiriamos ir užtikrinamos nemokamos vietos, suteikiamos knygos ir reikalingos priemonės). Bėda ta, kad daug šeimų tuo tiesiog nenori pasinaudoti, taip pat tokie vaikai dažnai meta mokyklą vos ją įpusėję.
  • Mano šeima šiandien taip pat paminėjo įdomų faktą apie musulmonų santuoką. Jei vyras tris kartus pasako “talaq, talaq, talaq” tai reiškia, kad vyras ir žmona išsiskyrė iš karto, be jokių ceremonijų ir oficialumų!
  • Indijoje valdžia vis dar cenzūruoja jų vietinę žiniasklaidą – už valdžiai nepatikusius pokštus, juokelius, išsireiškimus ar kitą elgesį, jie gali stabdyti žiniasklaidos priemonės veiklą. Pavyzdžiui, šiandien vienai dienai sustabdė vieno televizijos kanalo transliacijas, o visai neseniai iš darbo išetė vieną populiariausių televizijos laidų vedėjų.
  • Manoma, kad Pakistanas yra tiesiogiai susijęs su teroristinėmis grupuotėmis, todėl vardan visų saugumo sumetimų, Indija atsiribojus ir griežtai saugo pasienio ruožą nuo Pakistano.
  • Indijoje vyrauja didelė didelė didelė įvairovė. Visko. Ypač – skirtingų religijų. Žmonės privalo gerbti vieni kitų religija. Todėl ir mokykloje galima pamatyti pačių įvairiausių religijų vaikų, tačiau jie sutinka gerbti mokyklos oficiailią krikščionišką religiją ir pagarbiai prisiderinti prie jos.
  • Šeimos, kurioje gyvenu, berniukas Arnav yra belekaip protingas ir šaunus vaikis! Jis dirba tėčio kompanijoje, padeda su programavimu ir marketingu, dabar užpatentavo vieną dalyką, kurio dar nėra Indijoje, planuoja būti pirmieji tai sukūrę ir pasiūlę rinkai (negaliu sakyt, kas tai, bet Lietuvoje nemanau, kad prigytų, mūsų, tiesiog, per mažai :)), jis dalyvauja debatuose, šį mėnesį atstovaus mokyklą tarpmokykliniuose debatuose, skaito daug knygų ir įdomių faktų literatūros, domisi politika ir ekonomika (ir ne tik Indijos, bet viso pasaulio!), šiek tiek diskutavom apie brexit, apie teroristinius išpuolius ir pan. Aš negaliu patikėt, kad jis toks sumanus, o jam dar tik 17! Aš net neabejoju, kad iš jo išaugs kažkas didelis, bet kartu ir labai geras, nuoširdus ir malonus 🙂

Iš tikrųjų, įspūdžių dar daug daug daug, minčių dar daugiau, tačiau nebėr jėgų viską aprašinėti. Ryt keliausim į turgų, kuriame galima rasti visų skirtingų regionų kultūrinių suvenyrų, maisto ir kitų daiktų. Kitaip tariant – visa Indija vienoje vietoje 🙂

Sekmadienį išvykstam į kitą miestą – Ludhianą – kur prasidės projektas ir daug laiko (kasdien po pusdienį) skirsim veiklai mokykloje. Manau, tada rašysiu mažiau, tad mėgaukitės, kol galit 🙂

Linkėjimai iš šilto ir foggy sun/sunny fog Delio! 🙂

Pirmoji kelionė už Europos ribų – fantastiškoji Indija!

Kai per savo 23-iąjį gimtadienį gavau patvirtinimą ir kvietimą keliauti į Indiją ir prisidėti prie tarptautinio Ryan International Group projekto (trijuose miestuose: Delhi, Ludhiana, Amritsar), supratau, kad laukia didelis gyvenimo nuotykis.

Na, ką gi, šiandien prabėgo mano pirmoji diena Delyje, Indijoje. Tai, beje, yra mano pirmas kartas už Europos ribų! Nors teko keliauti nemažai (bei pagyventi Anglijoje ir Nyderlandų karalystėje), šią kelionę drąsiai galiu vadinti lifetime experience!

Ok, trumpai apie viską iš eilės, nes žinau, kad yra tų, kurie nuoširdžiai nori sužinoti viską (o viską nupasakoti, tiesiog, neįmanoma!).

Lapkričio pirmosios rytą, susileidęs dozę vaistų nuo uždegimo, su Raminta iškeliavau į oro uostą. Skridom į Helsinkį, kur 7 valandas praleidom oro uoste (facebook live video čia). Pirmas kartas Helsinkio oro uoste – check; pirmas toks ilgas laukimas oro uoste – check; pirmas kartas skrendant trijų (vietoj įprastų dviejų) eilių lėktuvu su patogumais (TV su filmais, serialais, muzika; pledai, pagalvėlės, ausinės, maistas etc.) – check; ir štai mes… Delyje!

Ta šilumos banga, tas smogas ore… Niekada gyvenime nesu to pajutęs! Niekur! Einam mes vargšai su savo lagaminukais, kuprinėm, striukėm per tą milžinišką oro uostą ir darosi tvanku. Išlendam iš oro uosto, kur mus pasitinka mokyklos atstovas ir pagaunam pirmuosius žmonių žvilgsnius, pirmuosius kvapus, pirmąją lapkričio mėnesio šilumą (na, mes tai vadiname šiluma, temperatūra apie +25-27, jiems tai pleasant weather), išgirstam pirmuosius niekada nenutylančius automobilių pypsėjimus.

Laukiam vairuotojo ir keliaujam link mokyklos. Eismas vis intensyvėja ir intensyvėja, platų kelią keičia siauresnės miesto gatvės ir kontrastingi vaizdai – nuo reklaminių iškabų ir vieno kito modernesnio pastato iki apgriuvusių pastatų ir daug šiukšlių gatvėse, nuo parduotuvėlių ir turgelių, kurie išdėlioti visur, vieno šalia kito, iki įvairiausių gyvūnų gatvėse (daugiausiai karvių, šunų ir vištų). Akys tai mato, bet protas dar nesuvokia. Filmuojam šiek tiek, bet daugiau atvėpusiais žandikauliais, karts nuo karto susižvalgydami su Raminta, atvykstame prie didesnio pastato, pravažiuojame pro apsaugą ir dvejus vartus, kur patenkam į privačios mokyklos teritoriją. Meluočiau, jei sakyčiau, kad indiška privati mokykla yra prabangi. Bet, vėlgi, priklauso nuo to, su kuo lyginsi – jei su šalia esančiais lušnynais, tai ji super prabangi, jei su lietuviška valstybine mokykla – tai lygis primena būtent jas prieš kokius 15 (plius minus) metų.

Kol važiuojame, mus nuolat lydi pypsėjimas iš automobilių ir motorolerių, gatvėmis skersai išilgai vaikšto daugybė žmonių. Eismas labai intensyvus. Bet žodžiais sunku nupasakoti, koks kontrastingas vaizdas, kaip tarp to amžino signalizavimo/pypinimo (kur, atrodo, visi pypsi, bet nieks nekreipia dėmesio) ir tokio judrumo, žmonės išlieka ramūs. Ramūs, neskubantys, vaikštantys ir važiuojantys milimetrais vieni nuo kitų. Negaliu patikėti, koks visiškai kitoks pasaulis čia!

Mokykloje mus pasitinka draugiški ir malonūs veidai, kurie paprašo šiek tiek luktelti, kol pasirodys mano ir Ramintos host families (berniukas ir mergaitė, tos mokyklos mokiniai, abiem po 17 metų). Sėdam atgal į automobilį, važiuojam link mergaitės namų, kur atsisveikinu su Raminta, ir keliaujam pas berniuką į namus. Atvykstame į netoliese mokyklos (~10 min. kelio su automobiliu) esantį daugiabučių rajoną. Namuose mus labai svetingai ir maloniai pasitinka berniuko tėvai. Negaliu apibūdinti to jausmo, kai po beveik paros laiko keliavimo ir jokio miego, šiek tiek drebančiom kojom atvykęs į Indiją tu įžengi pro namų duris ir pajunti tą spinduliuojančią šilumą, gerumą ir malonų bendravimą! Iš karto bent tūkstantį kartų ramiau ant dūšios pasidaro 🙂 Bandau prigult ir pamiegot, bet galvoje milijonas minčių, todėl numigti nepavyksta. Siūlo valgyti, o baisu, prisiklausius istorijų, tačiau išdrįstu suvalgyti omletą ir skrudintą duoną (kol kas dar gyvas!). Tada vėl priguliau trumpam ir užmigau dešimčiai minučių.

Ok, nereikia taip detaliai 🙂 Čiupom uber’į (taip, čia veikia uber’is!) ir keliavom į mokyklą, pasivaikščiojom koridoriais, apžiūrėjom teritoriją ir, susitikę su kitais projekto dalyviais (beje, su jais dar prieš tai mokykloje trumpai pasimatėm) keliaujam į mokyklos autobusą, kuris labai primena tą geltoną mokyklinį autobusą iš Simpsonų 🙂 Mūsų delegacija: lydintis koordinatorius, vietinis indas (labai linksmų plaučių žmogus! toks savas su visais, kad po kelių valandų jau imam prikolinti lyg būtumėm seni pažįstami :)), latvių porelė, dvi merginos iš Zimbabės ir mūsų draugai iš šeimų (berniukas ir mergaitė). Pirmas sustojimas – lotoso šventykla, kuri, deja deja, uždaryta, vyksta ten kažkas ir prieiti negalėjom (nufotkinau po to važiuojant autobusu toliau). Ai, šioje vietoje užėjau ir į viešą tualetą, kuris – tiesiog plytelės ir skylės grindyse. Bet, nustebau, buvo pakankamai švarus ir jokių blogų kvapų nesijautė.

IMG_2561.JPG

Kitas sustojimas – Indijos arka (42 metrų aukščio, labai panaši į Paryžiaus Triumfo arką, skirta Indijos karių, žuvusių pirmojo pasaulinio karo metais, atminimui. Šioje vietoje ne tik pati arka buvo įspūdinga, bet ir aplinkinių reakcija į mus. Apie tai, kad žvilgsniai mus persekioja visur ir visada, jau minėjau, bet tai, kad jie „slapta“ bando su mumis nusifotografuoti – dar keisčiau! Pavyzdžiui, stovim, kalbam ir matom, kaip a la fotkinasi selfie, bet akivaizdžiai fone mes. Pagauna mūsų žvilgsnį, pasijunta prigauti, susigėsta, paeina pora metrų į šoną ir vėl daro tą patį. Raminta tapo visiška žvaigžde! Vaikšto su nuo saulės akiniais ir susilaukia tiek dėmesio, kiek, ko gero, Lietuvoje sulauktų Madonna vaikščiodama Pilies gatve :))

IMG_2583.JPG
Aš, mokyklos atstovas Arvinder, mano bičiulis Arnav, dvi merginos iš Zimbabvės, latvių porelė, Raminta ir jos bičiulė indė 🙂

Toliau važiuojam prie labai gražių ir įspūdingų pastatų, kurie – Indijos Parlamentas, Prezidento namai ir įvairios ministerijos. Jau sutemę, šiek tiek atvėsę (nors vis dar vaikštom su trumpom rankovėm!), o smogas vis dar laikosi. Šiek tiek graužia akis, bet, kaip bebūtų keista, nuotraukos gavosi visai neblogos 🙂

O tada sėdam į autobusą ir pajudam link savo namų. Kelionė ilga ir vėl beprotiška! Įsivaizduokit tūkstančius automobilių, kurie iš trijų eismo juostų pasidaro šešias, kur visos transporto priemonės ir pėstieji juda bet kaip, bet kur, visi signalizuoja ir pypina, o įvažiuojant į žiedą ar sankryžą retai kada pristabdoma. Vietoj stabdžių kilnojasi vairuotojų rankos pro langus bei girdisi pypinimas. Sakau, jei nebūčiau nuo pakilimo iš lovos iki dabar miegojęs 10 min., ko gero, jau būčiau dešimt kartų apsiverkęs ir tris iš jų matęs savo gyvenimą praskriejant pro akis. Tas nuovargis, o gal pasitikėjimas žmonėmis, gal žinojimas, kad viskas bus gerai, veikia raminančiai. Sėdim, plepam tarpusavyje visi ir, atrodo, už langų tiesiog tūkstančiai švieslių, į kurias nebekreipiam dėmesio. Fotografuojam kelias dešimti ant tvorų šokinėjančių beždžionėlių, filmuojam eismą (kelionės atgal video įkėliau facebook čia; instagram čia) bei svajojam apie lovą ir poilsį.

Prasiėjom pro rajoną, mano jaunasis bičiulis nupirko limonado ir grįžom namo, kur šiuo metu rašau šį blog’o įrašą, o jo nuostabi mama ruošia gardžią vakarienę (kaip supratau, bus traškus bulviniai blynai, kurie labai panašūs į mūsų lietuviškus; patiekalas vadinasi Aloo paratha). Šeima, beje, nuostabi! Jie jau ne pirmą kartą priima užsieniečius, prieš kelis metus priėmė ir kelis lietuvius, todėl mano dovanų atvežtas magnetukas pas juos ant šaldytuvo jau yra koks bene ketvirtas iš Lietuvos! Visa šeima puikiai kalba angliškai, o mano bičiulis ir labai gerai rašo straipsnius iš Jungtinių Tautinių simuliacijos (kurią organizuoja jų mokyklų tinklas), taip pat programuoja, kuria tinklalapius, domisi verslu, ekonomika ir turi ambicijų valdyti stambią verslo kompaniją. O jam tik 17!

MITAI, FAKTAI, ĮDOMYBĖS IR REALYBĖ

  • žmonės turi ir naudoja tualetinį popierių; gal ne visur, gal ne visi, nes jiems priimtinesnis būdas iš karto apsiprausti, tačiau kol kas dėl to problemų neturėjau; nors draugai latviai minėjo, jog reiktų su savimi visada turėti, nes tikrai ne visur būna 🙂
  • nieko keisto, kad buvusioje britų kolonijoje eismas vyksta kaire puse, vairas  dešinėje pusėje;
  • kol kas neapsinuodijau! vandens butelis (1 litro) čia visur kainuoja 20 rupijų; (1 euras – apie 70 rupijų);
  • Indijoje laikas +3,5 val. nuo Lietuvos laiko.

Internetas pradėjo strigti, todėl daugiau nuotraukų nepavyko sukelti. Anyway, kai grįšiu, draugams padarysiu nuotraukų pristatymą gyvai (arba sukursiu albumą fb visiems :D).

(grįžtu po pertraukos ir baigiu rašyti)
ką tik apturėjom labai skanią namie gamintą indišką vakarienę (Aloo paratha), o po to sėdėjom, plepėjom, lietuvišką pelyną ir indišką viskį degustavom. time to sleep, pas mus au 01:07 val., o ryt nuo 8 į mokyklą! 🙂

LABANAKT!
– Emilis

Ar jau nusprendei, kam paskirsi savo 2% nuo GPM?

Gavau jau ne vieną asmeninį prašymą skirti 2% nuo savo sumokėto GPM.

Visai ne naujas dalykas yra tai, kad kasmet kiekvienas dirbantis Lietuvos Respublikos pilietis gali paskirti 2% lėšų nuo savo sumokėto GPM (gyventojų pajamų mokesčio). Tuos du procentus galima skirti visus iš karto arba (!) dalinti į dvi dalis – po vieną procentą. Kam skirti? „Lietuvos vienetams, pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymą turintiems teisę gauti paramą“, o paprasčiau kalbant – nevyriausybinėms organizacijoms ir viešosioms įstaigoms. Beje, dar 1% galima skirti Lietuvoje veikiančiai politinei partijai, kurią palaikote ir norite paremti. Viso 3% Jūsų pinigų gali būti paskirti ten, kur Jūs pats norite. Arba tiesiog likti Valstybės ižde.

Kodėl? O kodėl ne? Aš tikiu, kad net ir mažiausia suma gali padėti ir prisidėti prie daug gerų dalykų 🙂

Facebook’e užvedžiau diskusiją ir klausiau savo draugų, kam, anot jų, būtų nuoširdžiai tikslinga skirti tuos 2%. Nesakau, kad nuomonės neturiu. Turiu ir, ko gero, ji netgi daugelį nustebintų, bet kol kas susilaikau nuo komentarų. O ir 1) įdomu, kas yra prasminga, anot mano Facebook’o draugų; 2) gal sužinosiu apie tokias organizacijas, kurias dar nežinojau ir tikrai kils noras prisidėti prie jų veiklos.

Tad, kol kas, per valandą, sąrašas atrodo taip:

Pilnas (ir nuolat Jūsų pačių pildomas) sąrašas čia.

Kviečiu ir Jus pasidalinti savo mintimis ir/ar pasigaudyti idėjų iš kitų, jei dar nesate tvirtai apsisprendę (o gal pakeisite nuomonę?). Draugiškai rekomenduoju nelikti nuošaly ir iki gegužės 1 d. tvarkingai užpildyti VMI elektroninio deklaravimo sistemoje formą FR0512.

Linkėjimai,
Emilis

 

Aš esu ir noriu, kad tu būtum

Sekdamas Justino pavyzdžiu ir aš noriu pasisakyt į tą temą. Sakydamas „tą temą“, turiu omeny savižudybių temą.

Ohhh boy, ir mano gyvenime buvo visokių juodų debesėlių, debesų ar visų audrų, bet, trust me, viskas praeina. Anksčiau ar vėliau, bet praeina. Man niekada nebuvo diagnozuota depresija ar kokia nors kita psichologinė liga, jaučiuosi sveikas, bet kaip, ko gero, ir daugelis žmonių, kartais jaučiuosi vienišas, kartais liūdnas, kartais lieku nesuprastas. ir tai nėra blogai tol, kol iš tų situacijų gali kažko išmokti (o išmokti visada yra ką). Pavyzdžiui, žiūrėdamas dabar į praeitį aš žinau, ką galbūt daryčiau kitaip, kas tuo metu buvo negerai. Kartais užtenka atrasti ir įvardinti priežastį bei pradėti su ja dirbti. taip pat puikiai žinau ir suprantu, kad kartais atrasti tą priežastį būna velniškai sunku. O tada jau galima ieškoti pagalbos – iš veiklos ar kitų žmonių.

Aš turiu draugų, kurie sirgo depresija, kurie mąstė apie savižudybę ir, ačiū dievui, viskas baigėsi laimingai, jie visi dar gyvi, sveiki ir vėl optimizmo pilni! (Žinoma, su natūraliai užplaukiančiom problemom ar liūdesiu, bet, kaip jau sakiau, tai visai normalu, toks tas gyvenimas). Tad, ką aš tiems draugams visada sakiau, sakau ir sakysiu – kalbamės. Susitinkam ir kalbamės, susirašom, pasiskambinam. Nebūkit vieni! Kartais problemos yra tokios rimtos, kai aš nesijaučiu kompetetingas padėti, o be psichologinių dalykų suvokimo norėdamas padėti dar galiu netyčia ir pakenkti. (Nes, manau, tai, kas padeda vieniem, kitiems gali ne tik, kad nepadėti, bet dar ir viską pabloginti). Todėl tam tikrais atvejais rekomenduoju kreiptis profesionalios psichologų pagalbos. mano draugų gyvenimų pavyzdžiai rodo, kad tai nėra nieko blogo, o ir tais visais atvejais mano draugams padėjo.

Anyway, apie šitą temą galėčiau daug rašyti ir kalbėti, bet apibendrinimas būtų toks – AŠ ESU ir noriu, kad TU BŪTUM. Todėl žinok, kad į mane gali kreiptis ir, kiek tik mano galimybės leis, aš mielai tau padėsiu!

Nes, kaip dainavo Birdy, „people help the people“ 🙂
#kamanė

Dalyvauji Facebook konkursuose? Pasitikrink, ar tai ne „fake“ konkursas

Kažkaip anksčiau net nesusimąsčiau, kad apie tai gali tekt rašyt, betgi tai, kas vieniems savaime suprantama/aišku, kitiems – visiška naujiena/atradimas. Šis post’as skirtas pakalbėti apie tai, kaip atskirti tikrus nuo netikrų (angl. „fake“) Facebook konkursų. Kai pamačiau, kad kai kurie mano FB draugai vis dar post’ina „fake“ puslapių „fake“ konkursus, pabodo atskirai rašyti kiekvienam apgautam (o gal vertėtų sakyti – save apgavusiam). Tai, va, ir jūs galit vis pasidalinti su jais šia nuoroda, jei pasirodys naudinga.

Pradėkim nuo to, kad norint sąžiningai ir legaliai organizuoti Facebook konkursus, reikėtų susipažinti su Facebook Pages Terms. Patogu konkursus organizuoti ir naudojant konkursų organizavimo aplikacijas (pvz., Binkd, Strutta).

Kaip atskirti tikrą įmonės puslapį Facebook’e?

  1. Puslapio pavadinimas yra įmonės* pavadinimas (normalus, pilnas pavadinimas), o ne „LAIMĖK KAŽKĄ“;
  2. Oficialus įmonės FB puslapis dažnai (bet ne visada!) šalia pavadinimo turi tokią mėlyną varnelę, patvirtinančią, kad tai yra oficialus puslapis; fb_varnele
  3. Dažniausiai įmonės pavadinime nėra keistų simbolių ar taškų gale pavadinimo;
  4. Įmonė konkursų organizavimui naudoja savo oficialų FB puslapį ir tam (dažniausiai) tikrai nekuria atskirų skirtingiems produktams/prekėms/paslaugoms;
  5. Įmonės FB puslapio like’ų skaičius dažniausiai būna didelis (kalbant apie dideles užsienio įmones/brand’us); ta prasme, Nike, Pepsi ar kt. turi daugiau nei kelis tūkstančius like’ų;
  6. Informacija apie įmonę aprašyme pateikta tiksli, aiški, tvarkinga; aprašyme vargu ar bus užrašas „Dalyvauk ir laimėk šitame konkurse“;
  7. Nuotrauka su daug iPhone’ų ar kaip dovana supakuotas automobilis dar nereiškia, kad puslapis – oficialus ir jūs tikrai laimėsit vieną iš šimtų (kažkodėl) nemokamai dalijamų iPhone’ų.

* Kai rašau „įmonė“, tai tinka ir organizacija/viešas asmuo ir pan.

Tai va, neapsigaukit ir neterškit savo sienos kažkokiais nereikšmingais post’ais, nes dažniausiai jūs tiesiog padedat surinkti like’ų puslapiui, kuris (tikriausiai) vėliau tiesiog pakeis pavadinimą ir bus panaudotas kažkam kitam.

Beje, šiuo post’u nenoriu jūsų atbaidyti nuo dalyvavimo FB konkursuose. Pats esu organizavęs ne vieną konkursą įvairiuose mano administruojamuose soc. tinkluose, tad galiu patvirtinti, kad kai kurie konkursai yra OK ir nugalėtojai renkami sąžiningai, pasitelkiant į pagalbą tam tikras sistemas, kurios padeda burtų keliu išrinkti nugalėtoją(-us).

SĖKMĖS!
– Emilis

 

Lietuviai yra pikti žmonės

Taip. Lietuviai yra pikti žmonės. Žinoma, tai tik skambus sakinys, nes aš niekada negalėčiau sau leisti šitaip suabsoliutinti kažką. (Čia galėtų būti ta vieta, kur aš Jums moralizuoju apie tai, kad jei verslininkas, tai nebūtinai turtingas, jei gėjus, tai nebūtinai gulbė, jei musulmonas, tai nebūtinai teroristas, jei blondinė, tai nebūtinai kvaila (…) ir t.t. Esmė – ne visi vienos grupės žmonės yra vienodi.). Bet ne apie moralus čia dabar. Nors…

Paimkim vieną, kad ir sostinės miegamojo rajono daugiabutį ir kelis to namo gyventojus (kaimynus), visi jie – paprasti, vidurinės klasės žmonės.

– Petras ir Anzelma yra pagyvenusi pora, apie 70-80 m. Jie pikti, nes visi aplink juos tik ir bando juos pribaigti su savo garsia muzika penktadienio vakare iškart po vakaro žinių; jie pikti, nes kaimynų vaikai labai garsiai po langais triukšmauja; jie pikti, nes kaimynas nuolat palieka automobilį po jų langais ir tai sumažina jų matomumo plotą; jie pikti, nes jie seni ir šiais laikais niekas nebegerbia senų žmonių; jie pikti, nes jau trečius metus jiems neskambina jų vaikai ir anūkai, o draugai nebekviečia sekmadieninės kavos gerti drauge;

– Julius ir Vaiva yra paprasta jauna šeima su dviem vaikais; Julius piktas, nes jo padangų verslas pradėjo nesisekto po to, kai penkiems iš eilės klientams bandė „prastumti varkes“ ir įkišti nekokybiškas padangas; jis piktas, nes žmonės blogi ir jam nepatinka, kai jie šypsosi ar tiesiog būna laimingi, nes „durniams pasisekė, turi pinigų“; Vaiva šiuo metu antro vaiko motinystės atostogose, tai maloniai laiką leidžia su tūkstančiais savo naujų draugių facebook’o mamyčių grupėse, bet ji pikta, nes viena mamytė save koreguoja skalpeliu, kita mamytė nuolat dalijasi skanių patiekalų receptais, o Vaivai niekada nesisekė labai gerai gaminti; ji pikta, nes jos visos „durnės, kurioms tiesiog pasisekė“; Vaiva ir Julius turi bendrą hobį – hate’int (skleisti neapykantą) visus ir už viską soc. tinkluose, portalų komentarų skiltyse; dažnai abu pasikalba, kas labiau ir pikčiau tą dieną pasireiškė internete; beje, Vaiva ir Julius yra visų galų meistrai, visa ko ekspertai (na, bent jau jie taip galvoja), o dabar pradėjo svarstyt šiek tiek europinių „bapkių“ pasiimt ir daryt konsultavimo „kaip teisingai gyventi“ „bizniuką“;

– Božena – našlė pensininkė; ji pikta, nes „jos laikais“ nebuvo teroristų, tiek mandrų anglakalbių, žydrų ar juodų; „jos laikais“ visi žmonės turėjo darbus, namus; Božena pikta ant visos lietuviškos ir „amerikoniškos“ televizijos, todėl ji žiūri tik rusiškus kanalus ir piktinasi, kad lietuviai nori atimt ir tai iš jos;

– Lauryna – abiturientė; pikta, nes visi ją spaudžia iš visų pusių, aiškina, kaip jai gyventi ir kodėl skaityti knygas ar mokytis yra naudinga ir sveika; ji pikta, nes jos problemos yra didžiausios pasaulyje ir „nu, kaip jos nieks nesupranta“; Lauryna pikta, nes jos geriausia draugė permiegojo su jos buvusiu vaikinu; ji pikta, nes jos kita geriausia draugė ką tik pasisidino krūtinę; Lauryna pikta, nes nelabai turi tikrą geriausią draugę ar šiaip kažkokių draugų, su kuriais galėtų be alkoholio pasikalbėti;

– Benas – vienas šeimos vaikas, pradinių klasių moksleivis; jis piktas, nes kas rytą, eidamas į mokyklą praeina pro Boženos langus ir girdi, kaip toji keikia visą pasaulį; jis piktas, nes prie mokyklos su cigarete jį pasitinka kaimynė Lauryna ir „parodo, kas čia bosas“; Julius su Vaiva dažnai prasilenkia kieme su Benu, kai grįždinėja iš parduotuvės, kur „pardavėja %#^$%@ netiksliai grąžą atidavė“; jis piktas, nes Petras ir Anzelma į jo draugišką „laba diena“ nuolat atsako užsimoję lazda ir rėkdami ant jo.

Kaip manot, ar Benas netrukus netaps panašiu į savo kaimynus? Kaip manot, ar kaimynai pastebi, mato, reaguoja ir suvokia savo daromą įtaką Benui? Ar Benas būdamas piktas ir kasdien vis piktesnis nesugalvos padaryti ko nors… blogo?

Lietuviai yra pikti, nes jie pavydi, jie bijo to, ko nežino ir nesupranta, o domėtis – nelabai nori. Lietuviai pikti, nes piktais jiems būti tapo normalu, nes piktu būti lengva ir paprasta, dabar tam jau nebereikia daug pastangų, tai jau tapo jų gyvenimo dalimi. Lietuviams patogu gyventi piktą gyvenimą. Internete galima rasti daugybę mokslinių tyrimų, susijusių su pykčio tema. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad pyktį dažniau patiria jauni žmonės? Pykčio proveržiai būdingesni žemesnio išsilavinimo žmonėms, finansinių sunkumų turintiems asmenims. Anot suomių psichologijos prof. Martti Tuomisto, pyktis yra nuodingiausia emocija, kuri turi didelę įtaką širdies smūgio tikimybei.

Bet lietuviai nėra tik pikti. Ir lietuviai gali būti kitokie, jei pagaliau suvoks, kad kiekvienas individas prisideda prie kitų individų vystymosi, gerbūvio kūrimo, bendros atmosferos. Aš nuoširdžiai (ir, ko gero, labai naiviai) tikiuosi, kad lietuviai kuo toliau, tuo mažiau norės būti pikti. Mažiau pikti lietuviai, mažiau pikti žmonės apskritai, nes pasaulyje vykstantys tragiški įvykiai yra ne kas kita, kaip įvairaus pobūdžio pykčio suformuotas rezultatas. Apie tai jau ne kartą viešai rašė ir kalbėjo ne vienas psichiatras psichoterapeutas. Lietuvos psichiatrų teigimu, įvairios kraupios istorijos yra ne kas kita, kaip „nuolatinio nevaldomo pykčio, išaugusio į žiaurias agresijos ir smurto atakas, padarinys.“

Pabaigai – labai nebloga socialinė reklama “children see. children do”

Mylėkit ir gerbkit save taip, kaip mylit ir gerbiat šalia esančius. –
Emilis

What we all can learn from #ParisAttacks?

This post will be in English.

I feel so devastated, so sad and angry, so heartbreaking from what had happened on this bloody 13th of November night in Paris, France. I have very mixed feelings and it’s hard to find words to explain that. All my thoughts are with #Paris today, I’m sending love and support to all friends in Paris, to all families and friends of victims. It’s something… very shocking, but not so surprisingly anymore. I see humans, but I am missing humanity in this world. For everything, about everything.

"When #Paris turned out its lights, the rest of the world turned them on."
“When #Paris turned out its lights, the rest of the world turned them on.”

It’s a total nonsense what had just happened. What we all can learn from that?
– love your family and friends, appreciate their love and give the same;
– don’t let your emotions overpower your thoughts about refugees;
– terrorism has no religion; it has nothing just evil;
– it’s scary, but we can’t let fear to paralyze us;
– you can’t feel safe anywhere, you never know what is around the corner, so always keep sharp and fight evil if you see it around you.

“Three crosses” monument in Vilnius, Lithuania shines France flag’s colours to show solidarity with #Paris for #ParisAttacks

Stay strong, Paris!

Pozityvus vibe’as: pabudome ir kelkimės! Arba 11 savaičių Nyderlanduose

Hallo! Šiandien buvo puiki diena! Ir vakar nebloga. Trumpai apie dalykus, kai Nyderlanduose pagyveni lygiai 11 savaičių. Kaip simboliška – 11 savaičių vienuoliktą vienuolikto mėnesio dieną!

Atostogavau, a.k.a. tinginiavau. Daug miegojau, valgiau ir paroje laikas visiškai buvo susimaišęs. Eidavau miegot paryčiais, keldavausi – po pietų. Kiekvieną rytą pramerkdavau akis ir suprasdavau, kad nelabai turiu dėl ko keltis anksti. Išjungdavau žadintuvą ir miegodavau toliau. Galiausiai, supratau, kad tai negali ilgiau tęstis ir ėmiau ieškoti veiklos. Dar prieš atostogas (paskutinėm spalio dienom) savanoriavau IMPAKT (the future of the past) festivalyje. Po to pagalvojau, kad darbo čia greitai nerasiu (nes neturiu, kaip ten sakoma „ieškom 22 metų darbuotojo su 30 metų patirtim“ patirties), todėl tikrai galiu bandyt rast bent jau praktikos vietą. Ką padariau? Mažą eksperimentą, per daug nieko nesitikėdamas. Išsiunčiau motyvacinį laišką ir CV į 21 Utrechto reklamos agentūrą ir 53 į Amsterdamo reklamos agentūras. 19 iš jų atsakė savo laiške panaudodami žodį „unfortunately“. Priežastys labai įvairios – neturi vietos praktikantui, šiuo metu nereikia praktikantų, negali pasiūlyti to, ko aš noriu arba kviečia susisiekti vėliau, nes dabar visos praktikantų vietos užimtos. Ai, viena agentūra Amsterdame kviečia į pokalbį, bet… Bus matyt, ką daryt, turint omeny, kad neužilgo grįžtu į Lietuvą ir jau dairausi veiklos/darbo ten. Na, džiugina tai, kad: a) jie atsako; b) daugelis pagiria mano CV, kaip visai neblogą; c) linki sėkmės. Tai jau nuo tiek, kiek šiaip čia atsakymų sulaukiau, kur linkima sėkmės – nesisekti tiesiog negali!

Tada blogai miegojau, labai ryškius sapnus sapnavau ir supratau, kad yra pats laikas pažiūrėti kažką more useful than tv series 🙂 YouTube pasižiūrėjau Zen vienuolio Bo Haeng Sunimas kalbą „Motyvacija gyventi“, TEDx kalbą „Stop searching for your passion“ ir nusprendžiau – noriu padaryt tai, apie ką seniai svajojau – noriu prisidėti prie TEDx organizavimo. Susiradau, kas vyksta Utrechte, pamačiau, kad ieško komandos narių (kurie yra „rebel and naive optimists“ – va, kaip aš!) ir parašiau laišką, kur paprašiau atsakymo, laiške nenaudojant žodžio „unfortunately“. Taip ir buvo – gavau pasiūlymą susitikti antradienį, 15 val. (tai čia vakar, ta prasme). Tą patį antradienį vakare jau dalyvavau komunikacijos komandos susitikime. Nors grįžtant namo su dviračiu ir pūtė ~30 km/val. pietvakarių vėjas, pliaupė kaip iš dušo, vis tiek, grįžau su šypsena veide. Nenoriu per daug dar džiaugtis, nes kol kas dar tik susipažįstu su melejonu medžiagos, bet panašu, kad tai bus dar viena neįkainojama ir smagi patirtis mano gyvenime!

Taigi, šiandien ryte anksti išsiritau iš lovos, turėjau apsilankymą olandiškoje ligoninėje. Oi, o čia dar būtų galima parašyti atskirą post’ą apie jų medicinos sistemą… Trumpai:
praeitą savaitę jie man turėjo atsiųsti laišką, kuriame bus įrašyta, kada man paskirtas pakartotinas vizitas apžiūrai. Laiško negavau, todėl trečiadienį parašiau laišką el.paštu. Ketvirtadienį nesulaukiau atsakymo, todėl vėl parašiau. (Taip, aš nekantrus, bet juk ne į pasimatymą noriu, o apžiūros, kaip man sekasi sveikti!). Taigi, valio, penktadienį sulaukiau atsakymo! Cituoju: „You send your mail on 4-11-2015 19.14 hours and forwarded your mail on 5-11-2015 14:16 hours. The officer needs some time before he can give you an answer.“ Ane? Ok, palauksiu.
Bet ne, jie neatsakė ir vėl. Antradienį parašiau kiek piktesnį laišką ir paklausiau, kiek laiko jiems dar reikia, kad pasižiūrėtų mano apžiūros laiką ir paraštų jį man. Galiausiai, sulaukiau atsakymo iš visai kito žmogaus, kuris man paskyrė apžiūrą kitos dienos ankstų rytą. Nu ir valio, kai aš neužsiėmės šiuo metu, o jeigu būtų kitaip?
Na va, atvykstu labai punktualiai į ligoninę ir, kaip žinodamas, kaip nujausdamas, supratau, kad man teks palaukti. Jokių problemų, palauksiu, o ypač kai tokia maloni seselė laužyta anglų kalba meiliai man bando paaiškinti situaciją 🙂

Žodžiu, sveikstu, gyvensiu, todėl ėmiau tvarkyti kitus reikalus. Dar labai ilgai ir nuobodžiai galėčiau pasakoti apie tai, kaip ieškojau savo dviračio dideliame parking’e, kaip man padėjo angliškai kalbantis dviračių taisyklos darbuotojas, kaip po to jis savo kolegai davė darbo sutvarkyti mano dviratį ir už tai neėmė mano paskutinių grynų keturių eurų 🙂
SVARBU paminėti, kad Nyderlanduose beveik niekur nepriima MasterCard, nes jiems per brangu šitą kortelę priimti. Tai reiškia, kad visada turi turėti grynų pinigų su savim… LABAI BLOGAI. LABAI. O apie tai, kaip bandžiau išsiaiškinti, kokią kortelę man geriau turėtų, kodėl MasterCard neveikia ir dėl to susirašinėjau su žiopliausia kadanors gyvenime matyta SwedBank stažuotoja – vėlgi, galima parašyti ilgą ir nuobodų atskirą post’ą.

Moralas toks, va, bus – pabudome, keliamės ir pradedam versti kalnus, nes tik pradėjus kažką daryti – kažkas ir pasidarys 🙂

001_stephanie_bday
Stephanie’s from Austria bday
002_killthehipstersparty
KillTheHipsters party @ Tivoli
003_impakt
@ IMPAKT festival
004_impakt
@ IMPAKT festival

Daugiau nuotraukų iš Nyderlandų gyvenimo (ir ne tik) galite sekti mano Instagram’e > https://instagram.com/enteryourpin/ 

meilė, šypsena ir pozityvus vibe’as skrieja jums iš Nyderlandų!

-EJR

Nyderlandai – kultūringi, mandagūs, bet… šalti

nyderl02Parašiau tą pavadinimą ir pagalvojau, gal reiktų pridėti „spausk ir sužinok, kodėl!“. Bet ne, čia bulvaro ir bullshitinimo pasistengsiu rašyt kuo mažiau. Ai, bet čia bus labai daug asmeninės nuomonės. Daug. Asmeninės. Nuomonės. (obvious, gi čia asmeninis tinklaraštis apie viską).

Nyderlandai (a.k.a. Nyderlandų karalystė, tačiau mūsų liaudyje labiau vadinama tiesiog Olandija (wrong!)) – labai įdomi šalis! Jei jau norit kabintis, kodėl Nyderlandai, o ne Olandija, tai va, pasižiūrėkit šitą:

Taigi, kai jau išmokom, kas yra kas ir kodėl Nyderlandai, o ne Olandija – judam toliau!

Dalykai, kurie mane maloniai stebina čia:
1) žmonės labai kultūringi; bet ne taip kultūringi kaip, pavyzdžiui, Londone, kur šypsosi, nes reikia šypsotis. čia žmonės šypsosi, nes jiems gera šypsotis, nes jiems patinka pasisveikint su praeiviu gatvėje ar tiesiog prasilenkiant dviračiais gatvėje. Beje, tie, kurie nenori – nesišypso – no fake smiles, t’sakant;
2) gydytojai, seselės, kiti medicinos darbuotojai priimdami pacientą ištiesia ranką ir pasisveikina, pasako savo vardą (taip, vardą, ne pavardę, ne statusą, o vardą) – tiesiog, malonu;
3) viešojo transporto (autobusų pagrinde) vairutojai sveikinasi su kiekvienu įlipančiu, o jei kyla klausimų – laisvai anglų kalba padės, paaiškins ir atsakys į tau rūpimus klausimus; kartais gal leis pravažiuoti ir nemokamai, jei tavo kortelėje neužteks pinigų 🙂
4) d v i r a č i ų kultūra! Oi, na apie ką mes čia, nuo to ir reikėjo pradėti! Dviračiais čia važinėja visi – ir vaikai, ir paaugliai, ir jų tėvai bei seneliai. Nes dviračių takai yra visur, jie labai patogiai išdėstyti, kad kuo mažiau reiktų važiuoti „į kalną“. Net ir studentai, kurie gali pasirinkti, kada nori (darbo dienomis ar savaitgaliais) galėtų važinėti viešuoju transportu nemokamai (kitomis dienomis – su 40% nuolaida), net ir jie dauguma važiuoja dviračiais, nes taip greičiau ir patogiau. Dviračių čia daug, dviračių čia pilna visur, dviračiais moka važiuoti visi, o ir dviračiais besivažinėjantys – draugiški ir mandagūs, vieni kitus praleidžia ir dar nei karto nemačiau nei vieno incidento dviračių keliuose (ai, na, nebent tas atvejis, kai pats išsitėškiau, bet čia jau aš žioplas). Šita dviračių kultūra – nuostabi! Dviračiais jie važinėja visur, visada, ištisus metus 🙂
5) k a n a l a i – vanduo, in general, man patinka, įkvėpia, nuramina. Prie vandens man gera. O čia kanalų pilna – didesnių, mažesnių, miesto pakrašty ar miesto centre.
6) stroopwafels – aš visada maniau, kad šis puikus desertinis/karamelinis vaflis yra belgų šedevras. ne, laikykitės, tai – Nyderlandų skanėstas!
7) visi kalba angliškai, visi moka kalbėti angliškai, visi supranta ir bent minimaliai tau gali padėti anglų kalba. tai yra tiesiog fantastiška!

man čia nelabai patinka:
1) žmonės, kaip jie patys pristato save, yra labai tiesmuki (en. straightforward) ir pakankamai šalti. retai kada bus taip, kad olandas prieis prie tavęs, užkalbins ir pasiūlys kažką veikt kartu (na, kad ir parūkyt, tarkim). jei dažniausiai turi savo draugų kompanijas ir naujus žmones gana sunkiai į jas įsileidžia. kažkiek panašūs į lietuvius šiuo bruožu 🙂
2) oras! pastarosiom savaitėm jis visai neblogas, bet teko patirti ir tą tikrąjį Nyderlandų orą, kai per dieną jis pasikeičia milijoną kartą, t.y. vieną valandą saulė šviečia, kitą – pliaupia kaip iš kibiro. ir taip keičiasi kokius tris, keturis (ar daugiau!) kartus per dieną.

o kaip ten reikalai su narkotikais, žolyte, prostitutėm ir visais kitais velniškais pragaro dalykais? oi, labai gerai viskas. gal dėl to, kad žolė ir prostitucija čia – legali, tai nesudaro jokių problemų žmonėms gyventi, dirbti, kurti šeimas, vaikus auginti. kas nori – nueina, nusiperka ir turi. Nors, įdomu pastebėti, kad dauguma mano sutiktų olandų ar čia ilgai gyvenančių – net nėra bandę arba yra bandę, bet šiaip nerūko žolės. o kam? turi galvą ant pečiu ir moki ja naudotis!

nyderl03 nyderl01 nyderl04 nyderl05
akimirkas iš Nyderlandų galite pasekti mano Instagram’e > 
https://instagram.com/enteryourpin/

tai tiek trumpai įvadui. manau, kad dar daug įvairių temų bus paliesta čia, šiame tinklaraštyje. gero ir gražaus vakaro, o aš einu suvalgysiu stroopwafel, išgersiu arbatos ir pasimėgausiu naujai atrastu spotify grojaraščiu „Soul Cuisine“ 😉

-EJR