Priimkim žmones už tai, kaip jie elgiasi, o ne už tai, kokie jie yra iš prigimties

Kažkaip net keista apie tai rašyti, o bet tačiau, manau, kad verta.

Pradėkim nuo to, kad aš pasirinkau gyventi ne savo gimtajame Alytuje, net ir ne savo gimtojoje Lietuvoje dėl daugybės skirtingų priežasčių. Na, kelios svarbesnių būtų laisvė būti savimi, galimybė dirbti ir būti adekvačiai įvertintam už savo pastangas ir rezultatus (tiek psichologinis palaikymas ir įvertinimas, tiek financinis atlygis), taip pat užsienio kalbos tobulinimas, o kur dar fantastiškas oras!

Taigi, esu labai laimingas čia, kur esu, su kuo esu ir koks esu.

Šiandien norėčiau pasidalinti savo mintimis žmogaus teisių ir laisvių tema, o ateityje gal paliesiu ir kitas temas. Štai Laisvės partija į šio pavasario Seimo sesiją atsineša daugybę žmogaus teisių klausimų diskusijai ir sprendimų, kaip šį pavasarį Lietuvoje paversti žmogaus teisių pavasariu. Labai tuo džiaugiuosi! Kodėl?
– Nes “vieno individo teisės pasibaigia ten, kur prasideda kito”;
– Nes lygios žmogaus teisės VISIEMS nereiškia, kad kažkuri grupė staiga nebetenka savo teisių ir laisvių. Tai reiškia, kad daug daugiau žmonių (net ir būdami mažuma) turėtų įgauti teisę gyventi laisvai ir oriai.

Nors ir augau Lietuvoje, kur žmogaus teisių ir laisvių temos po truputį buvo gvildenamos įvairiomis privačiomis žmonių ar organizacijų iniciatyvomis, tačiau vos tik išvykęs iš Lietuvos supratau, kaip kartais pats nesąmoningai ir visiškai to nenorėdamas diskriminuoju ar, tiesiog, nesuprantu vienokių ar kitokių žmonių. Šiek tiek gėda, jei atvirai. Ir šiandien aš labai džiaugiuosi, kad jau ne tik privačiomis iniciatyvomis, bet ir nauja politikų karta (ypač iš Laisvės partijos, tačiau taip pat ir Liberalų sąjūdžio ar net tų pačių Konservatorių) imasi valstybės lygmeniu garsiai ir aiškiai apie tai kalbėti.

Man kartais šiek tiek liūdna, gal net šiek tiek pikta, bet labiausiai tai šokiruoja ir verčia nesuprasti, kaip galima taip gerai apie save galvoti, jog norą visus aplink save priversti gyventi pagal savo paties įsitikinimus bandoma pridengti “laisve į kitokią nuomonę”. Na, labadiena, kokia kitokia nuomonė? Nuomonę gali ir privalo turėti visi, tai yra nediskutuotina ir neginčytina. Tačiau kai prasideda diskusija apie tai, kad kažkas kažkam nepatinka (o, ko gero, tiesiog nesuprantama) ir bandoma visus įsprausti į vieno tikėjimo ir supratimo ribas, tai norisi tokiems žmonės pasiūlyti atsiriboti nuo labai gražios ir įvairios visuomenės atsiriboti, užsidaryti miško namelyje be jokio ryšio su egzistuojančia visuomene ir palinkėti sėkmės.

Pasižiūrėkite į vaikus. Vaikai yra smalsūs ir laimingi, jie nesmerkia kitoniškumo, jie pyksta už tai, kaip su jais elgiamasi ar kaip į juos reaguojama, bet jokiu būdu ne už tai, kad kažkas yra berniukas ar mergaitė, juodas ar baltas, gėjus ar ne gėjus. Tik kiek vėliau vaikai pradedami sprausti į rėmus apie tai, kas teisinga, o kas ne. Apie vaikų auklėjimą aš neišmanau, tačiau gal verta mokyti vaikus, jog teisinga būtų gerbti žmones už tai, kaip jie su tavimi elgiasi, o ne už tai, kokie jie yra iš prigimties?

Supraskime viena, pasaulis yra kur kas spalvingesnis ir įvairesnis nei mums atrodo. Išlipkime iš kažkokių primestų stereotipų, nustokime klausyti idiotų, kurie garsiai rėkia kažkokias iškreiptas fantazijas apie vienodą pasaulį (beje, tas noras turėti vienos spalvos ar formos visuomenę jums nieko neprimena?). Pradėkime gyventi savo gyvenimus, rūpintis savo mylimais ir brangiais žmonėmis, leiskime tą daryti ir kitiems. Vietos po saule užteks visiems, tad kuo mažiau neapykantos turėsime savyje, tuo šis pasaulis bus gražesnis mums visiems.

Nesupraskit neteisingai, nei aš esu šventas, nei man viskas gyvenime patinka. Gyvenime vadovaujuosi paprastomis taisyklėmis: elgiuosi su kitais taip, kaip jie elgiasi su manimi; visų pirma, gerbiu žmones ir jų teises bei laisves, kol jos nepažeidžia mano; taip pat stengiuosi gyventi taip, kad nepažeisčiau kitų žmonių teisių ir laisvių.

Ar aš gyvenu kažkokiam burbule? Galbūt Tačiau labai greit mane į realybę sugražina situacijos, kuriose mano mylimi žmonės negali būti savimi, džiaugtis gyvenimu už tai, kokie jie yra, ką myli, kuo tiki, ką valgo, ką veikia savo laisvalaikiu. Ir tai labai liūdina.

Tad štai toks mano pafilosofavimas apie gyvenimą ir žmogaus teises. Man 28-eri metai, esu laisvas ir laimingas žmogus, kuris nebeturi nei laiko, nei noro veltis į kažkokias nesąmoningas ir neracionalias diskusijas, kur idiotai bando mane įtikinti, kad jei gėjai, lesbietės, moterys, neįgalieji, kitatikiai, ar šiaip kitokie žmonės (netelpantys į kažkokius kažkieno sukurtus rėmus) turės LYGIAS teises, tai staiga jų gyvenimai sugrius ir jie praras savo nuostabųjų (kuris, šiaip, mano nuomone, visiškai tragiškas, bet, vėlgi, tai tik mano nuomonė) gyvenimą. Nieks nieko nepraras, atsipalaiduokit.

Tad, jei jums nepatinka mano pasaulėžiūra, aš, kaip žmogus, jūs esate laisvi patys išsiprašyti iš mano soc. tinklų draugų, ištrinti mano kontaktinius duomenis ir, tiesiog, pamiršti apie mane. Tai, ko gero, ir jums, ir man bus tik į naudą:)

Kartais pabūkime vaikais – laisvai mąstančiais, smalsiais, priimančiais pačius įvairiausius žmones ne už tai, kokie jie yra iš prigimties, o už tai, kaip jie elgiasi su mumis. Mylėkime gyvenimą ir nebandykime pataisyti to, ko nesuprantame.

Pabandykime suprasti ir priimti, daugiau klausytis ir girdėti, ne tik garsiausiai rėkti.

PEACE, LOVE & ROCK’N’ROLL! ❤

pexels-sharon-mccutcheon-1148998

/ Photo by Sharon McCutcheon from Pexels /

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.