Kodėl yra dalykų, apie kuriuos kalbėti viešai yra gerai?

Labas!

Long time no see, kaip pasakytų anglakalbiai! 🙂 Pastaruoju metu vėl gyvenau pakankamai įtemptą laikotarpį – du darbai, renginiai, papildoma veikla. Išeidavau ryte iš namų ir grįždavau po ~12  valandų. Kaip su valgymais, paklausit? Visaip 🙂 Būsiu atviras – visaip. Prisiekiu, valgau kasdien, valgau įvairų maistą. Kitą savaitę laukia konsultacija pas gydytoją, pasižiūrėsim, ką rodo svorio/riebalų/raumenų tyrimas 🙂

Šįkart noriu pakalbėti apie tai, kodėl yra dalykų, apie kuriuos kalbėti viešai yra gerai, kodėl verta. Visų pirma, labai nemėgstu ir vengiu paslapčių. Per savo dar sąlyginai trumpą gyvenimą supratau, kad paslaptys surakina, paslaptys verčia nuolat prisiminti, kam, ką, kur, kada ir kaip prisimelavai, kur nutylėjai, ko nepasakei. Tai, tiesiog, labai vargina. O kadangi gyvenimas ir šiaip yra toks visoks (duobės ir pakilimai – visada!), tai meluojant tk pasidaro dar sunkiau. Labai plona linija yra tarp to, kas yra asmeniška, ką norėtum pasilikti sau, ko nereikia ir neverta žinoti visiems ir tarp to, kas gal ir yra asmeniška, tačiau gali padėti – tau ir/ar kitiems.

Taip yra ir su netipine nervine anoreksija. Hey, sveiki, taip, turiu aš tokią! Ir čia ypač daug juoko kelia tokio fakto pasakymas į akis tiems, kurie vis dar mėgsta komentuoti „koks tu kūdas, valgyk tu, pažiūrėk, kokios kojytės, kokios rankytės“ 🙂 Tai ne skaudina, o juokina. Gal kartais truputį ir pykdo. Bet tai turbūt dėl to, kad eilinį kartą įsitikinu, kiek kai kuriems žmonėms yra įdomūs kitų, o ne jų pačių, gyvenimai.

Taigi, kiekvieną kartą kalbėdamas viešai apie savo problemą, su kuria kovoju jau nuo kovo mėnesio (tai, čia, daugiau nei pusmetį, taip?) vis dar jaučiuosi truputį apsinuogindamas. Ir kiekvieną kartą vis dar pasidaro nejauku, nemalonu, truputį gėdinga. Taip buvo ir šįkart, kai penktadienį pasirodė interviu su manim apie mano šitą problemą (skaitykit čia: Netipine anoreksija sergantis Emilis: „Turiu įprasti prie kintančio kūno vaizdo“).

Tačiau, kas visuomet nuramina ir patvirtina, kad nesielgiu blogai, tai kitų žmonių reakcijos, laiškai, žinutės. Tų, kurie patys turi ar supranta, kad gali turėti tokių ar panašių problemų. Reiškia, tikslas padėti žmonėms suprasti ir susiprasti – pasiektas!

Man visuomet buvo ir yra lengviau padėti kitiems nei sau. Tačiau, šiuo atveju, aš jaučiu, kad kalbėjimas apie šias problemas viešai ir kitų bendraminčių buvimas, padeda ir man pačiam. Padeda susimąstyti, susiimti, valgyti, stengtis, nepasiduoti, vėl nekristi į ligą.

Ačiū ir visiems tiems, kurie palaiko, padeda, bando suprasti.
Žinau ir suprantu, kaip nedirbant su savimi ir nesistengiant spręsti šių problemų, kokios gali kilti pasekmės visam likusiam gyvenimui. Juk gyvenam tik vieną kartą, tad dėkim visas pastangas jį gyventi kokybiškai, maloniai, sveikai ir laimingai.

Nepasiduokit, sveikstantys,
nenustokit palaikyt, palaikantys,
nesirkit, nesergantys,

Emilis

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.