Kartais pamirštu, kaip gera daryti gera

emilis_remeikis_kiprasPrie pažadėto blog’o post’o apie nuostabiąją Romą dar galėčiau prirašyti ir Kiprą (taip, spėjau ir ten trumpai pabūvoti). Trumpai tariant – Kipras maloniai nustebino savo gamta, žmonėmis, kultūra, požiūriu į darbą ir žmogų, į laisvę… Tiesiog, tos kelios dienos nors ir labai labai mažai pažinti šaliai ir jos kultūrai bei žmonėms, tačiau supratau, kad ten dar norėčiau sugrįžti! Trumpesniam ar ilgesniam laikui, bet planuoju dar grįžti. (O kelias akimirkas iš mano kelionės, kaip visada, galite rasti mano IG: enteryourpin).

Na, bet šitas įrašas ne apie tai. Kaip ir pavadinimas jo – „kartais pamirštu, kaip gera daryti gera“ bus apie gerumą. Tą tokį tikrą, nuoširdų, altruistinį (nors čia galima pasiginčyti, nes naudos ir asmeninės tame esti) gerumą.

Anksčiau rašydavau ir vis dar turiu kažkur giliai paslėpęs įrašus, kurie gimdavo iš labai negatyvių emocijų. Netgi esu parašęs vieną eilėraštį (ar kaip ten jį pavadinti),  kuris man visai patinka. Bet jie tokie depresovi, kad net nematau poreikio jais dalintis viešai. Ačiū mūsų žiniasklaidai, kuri kasdien visais įmanomais būdais primena apie bjaurią realybę ir (deja!) ją išryškina – žudynės, pjautynės, gaudynės. Bloooga jau nuo to, todėl dažnai sąmoningai stengiuosi atsiriboti.

Ok, po tokios trumpos įžangos, pereikime prie temos. Aš jau kurį laiką bandžiau slėptis po kauke žmogaus, kuriuo nesu – tokio ai, man tai dzinai, nerūpi man ką jūs čia galvojatoiiii ne, aš tai jau tiiikrai nepadėsiu/nesišypsosiu/nebūsiu geras. Bėda ta, kad tai ne aš 🙂 Tas elgesys man, tiesą sakant, labai patogus, nes aplink tikrai ne visi žmonės geri ir/ar gero linkintys, bet… tai, tiesiog, nesu aš. Iš esmės, man akis atvėre keli dalykai ir keli naujai sutikti ar senai matyti žmonės. Ačiū jiems. Jokių vardų neminėsiu, bet tie žmonės arba jau žino, arba dar padėkosiu ateityje asmeniškai.

Taigi, aš tikrai dažnai pamiršdavau, ką reiškia daryti gera, ką reiškia būti geru. Ką apskritai reiškia būti tikru ir nuoširdžiu. Tiek užsižiūrėjau į kitus ir jų fake’inius gyvenimus, kad net nepajaučiau, kaip pats pradėjau tokį gyventi. Ir, žinot, vis bandydavau kažką keisti, daryti, bet ėjau į visai priešingą pusę, tiksliau – tolau nuo savęs.

Šiandien dar kartą supratau, kaip gera nuoširdžiai bendrauti, kaip gera nuoširdžiai domėtis, rūpintis ir būti savimi. Daug naujų atradimų, kuriuos apibendrintai galėčiau apibrėžti taip – kai esi atviras sau ir kitiems, kai nebijai būti nuoširdus ir geras, tada ir pasaulis aplink tave kažkaip stebuklingai susidėlioja labai pozityviai ir teigiamai. Ir dar šiandien supratau, kad nors ir laaabai daug apie mane žmonės žino, nors ir buvau/esu/būsiu atversta knyga, bet niekas niekada nežinos ir nesupras visko apie mane. Ir tai yra labai gerai! Supratau, kad dar turiu vietos stebinti 🙂

Tad šio nuo dūšios rašyto įrašo esmė – bent šiek tiek, bent truputį, bent kartais pabūkit atviri, nuoširdūs ir geri. Visų pirma – sau, po to ir artimiausiems žmonėms. Galiausiai, pabandykit tokiais pabūti mažai arba visiškai nepažįstamiems žmonėms. Tai, ką gausit atgal, tą jausmą – jis neapibūdinamas žodžiais 🙂

O aš vis dar jaučiu tą jausmą, kad something big is coming soon.

Su šypsena,
Emilis

P.S. Kadanors gal dar prisiruošiu parašyti, kaip savo asmenine patirtimi pakeičiau požiūrį į tam tikromis ligomis sergančius žmones. 

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.