Ką reiškia būti nestoru: lieknų žmonių problemos

Šitas įrašas turėjo būti apie Romą, Italiją. Toks pozityvus, su gražiais vaizdais ir įspūdžiais iš mano kelionės ten. Dar planavau pridėt patarimų, ką verta aplankyti ir pamatyti, ką ir kur paragauti. Na, bet prie to dar prisėsiu gal kada, o tiems, kurie norės – asmeniškai galėsiu duot tų kelių vietelių pavadinimus.

Šitas įrašas, manau, turės daug jausmų ir emocijų, bet taip tik todėl, kad tikrai šioje temoje jų daug. Apskritai, ilgai mąsčiau ar verta šitą temą liest. Kita vertus, kodėl ne? Taigi, apie viską nuo pradžių.

skinny01Visą gyvenimą ir aš save, ir žmonės mane matė ir žinojo, kaip laaabai liekną (kūdą, t’sakant) žmogų. Vieniems tai buvo puikus pretekstas patyčioms, kitiems – pavydui dėl to, jog galiu valgyti ką noriu, kada noriu ir nestorėju. Pats juokaudavau, kad esu „aukščiausias ir kūdžiausias jūsų pažįstamas žmogus“ ir dažnai mėgdavau pats iš savęs pasijuokti („jei pasisuksiu šonu, tai tapsiu nematomu“). O dar labai dažnai (tiksliau, ir anksčiau, ir dabar) viską nurašydavau „greitai medžiagų apykaitai“. Tiesos tikrai yra – kraujo tyrimai visada neblogi, o tualetą aplankau n kartų per dieną. Dabar jau net nelabai svarbu, ar valgau daug, ar mažai.

Ir, žinot, šitą įrašą labiausiai noriu skirti tiems, kurie mano, kad būti lieknu yra tobula, tiems, kurie mano, kad liekniems nėra problemų, tiems, kurie ne visada supranta, kad lieknu būti dažnai yra ne noras ar pasirinkimas, o nelengvai pakeičiama realybė.

Būti lieknu labai cool, faina, gerai. Na, jei kam nors tikrai malonu kovoti su priešpriešiniu vėju, svyruoti į visas puses einant per perėją ar būti malamu it mėsmalėje masinėse susibūrimo vietose – keičiamės vietom. Jei kam nors atrodo, kad valgyti viską ir nestambėti yra malonu, o pavalgius sunkesnio maisto, kol jį virškina, kovoti su energijos trūkumu – keičiamės vietom. Jei kam nors atrodo, kad nuolatiniai žvilgsniai „nuo galvos iki kojų“ ar pirštų badymai viešose vietose yra malonu – keičiamės vietom. Jei kam nors atrodo, kad paprasta ir lengva rasti, ką apsirengti, o tai apsirengus jaustis gerai ir patogiai apnuogintais kaulais ir oda yra malonu – keičiamės vietom.

Geriau kūdas nei storasNesutinku. Nesutinku su faktu, kad būti storesniu ar kūdesniu yra gerai ar blogai. Iš tikrųjų, tai vienodai negerai, jei jautiesi blogai vienaip ar kitaip. Kai sakau „jautiesi blogai“ turiu omeny tiek psichologinę savijautą (kitų ar savo paties įvarytus kompleksus), tiek sveikatą apskritai.

valgykdaugiauIr, žinot, ilgą laiką tikrai viskas buvo gerai (na, bent jau aš save tuo įtikinėjau), o patyčias laikiau tiesiog draugišku abipusiu pasijuokimu. Ar susirgau, tapau jautresnis, labiau pradėjo rūpėti kitų nuomonė? Nevisai. Visų pirma, pradėjo šiek tiek erzinti nuolatinis žmonių priminimas „dieve, koks tu kūdas“, „valgyk tu ką nors“, „oi, aš padaryčiau iš tavęs žmogų, gerai pamaitinčiau“ (…), visų antra – pats pastebėjau savo kiek per didelį kūdumą. Tada pradėjau mąstyti apie tai, kaip aš jaučiuosi, kokia yra mano sveikata (šūdina, tiesą sakant, o tai, kas nėra normalu – per laiką tapo norma), kaip aš atrodau ir… kiek aš sveriu. Per maždaug porą savaičių -5 kg kitam suteiktų didelį džiaugsmą, bet ne man.

Ir va tada aš susimąsčiau. Nenoriu viešai atvirtauti apie savo savijautą, sveikatą, mitybą ar kitus reiškinius, turinčius įtakos tam, kaip aš atrodau, tačiau išvadas sau pasidariau ir jau pradėjau imtis realių veiksmų. Žinoma, kol kas jie labai maži, bet nuoširdžiai tikiu, kad žingsnis po žingsnio aš eisiu savo tikslų link. Ir ne todėl, kad n metų man žmonės kartojo ne itin malonią tiesą, net ne todėl, kad šeimos gydytojams viskas atrodė OK, kai, na, lyg ir ne visai ok, kai KMI yra, anot vieno online puslapio, „sunkus plonumas“.

Kas dar stebina – pabandykit pa’google’int apie svorį ir jo problemas. Apstu informacijos apie viršsvorio problemas, gausu reklamos ir pasiūlymų, kaip numesti vieną kitą kilogramą, bet beveik niekas niekur nerašo ir nekalba apie atvirkštinę problemą – ką daryti, jei tau tų kilogramų trūksta? Sakysit, oi, taigi ir taip aišku, kad reikia „valgyt ir sportuot“, bet ar tikrai tik tiek? O aš manau, kad pradėt reikėtų nuo esamos būklės tyrimų, nuo tyrimų, kurie pasakys, kokie produktai tau tinkamiausi, nuo konsultacijų su specialistais, kurie padės ir patars, ką ir kaip valgyti, kiek ir kaip sportuoti. Kitaip tariant, pagaliau prasmingai paaiškins, kaip gyventi ir jų nesinorės pasiųsti toli toli.

screen-shot-2017-02-11-at-16-20-54
Net automatizuotos sistemos primeta, kad reikia „mesti svorį“, o ne jį priaugti. Beje, labai mažas pokytis, kaip net per 8 savaites 🙂

Ir pabaigai, pasikartosiu – nesu perdėtai jautrus savo išvaizdai ar svoriui. Ir toliau galim juoktis iš to, koks aš kūdas, bet turėkit omeny, kad kai kuriuos kitus kūdus žmones tai žeidžia ir skaudina lygiai taip pat, kaip stambius žmones kalbos apie jų viršsvorį. Sakot, du visiškai priešingi dalykai? Žinoma, bet patyčios iš stambių žmonių normalioje visuomenėje yra tarsi tabu ir labai nemandagu, kai tuo tarpu patyčios iš kūdų žmonių vis dar yra norma ir pasiteisinimas „taigi juokaaaaujam“. Tai kitą kartą gal pajuokaukit savo galvoje.

O aš, kaip minėjau, jau imuosi veiksmų, nes nusprendžiau ir esu pasirįžęs gyvent bent šiek tiek kokybiškesnį gyvenimą. Jei turit patarimų, pasiūlymų, rekomendacijų, mielai juos priimsiu asmeniškai (emilis.remeikis(eta)gmail.com).

Linkėjimai visiems kūdiems, stambiems ir į kitokius rėmus netelpantiems,
Emilis

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.