Įspūdžiai Ludhiana mieste: gatvės, šventės, šventykla ir mokykla

O, taip, jau 21 diena, kai esam išvykę iš Lietuvos ir 20 diena, kai gyvenam Indijoje. Vakar supratau, kad įspūdžių kasdien tiek daug, jog tas nuostabos jausmas niekad nedingsta – prabundi su juo ir užmiegi su juo. Nors, kita vertus, gal kiek jau ir apsipratom prie tokių dalykų, kaip: įvairūs gyvūnai visur (drugeliai, beždžionės, karvės, šunys, driežai bet kur gatvėse ar visai šalia tavęs); smogas ir dulkės visur (tikrai visur; todėl ir snargliai juodi nuolat); kainos rupijomis (beje, daug kas čia itin pigu! o tai labai džiugina :D) ir t.t. ir pan.

Taigi, Delyje paskutinėmis dienomis aplankėm žymiąją Lotus Temple šventyklą, skirtą visų religijų žmonėms. Tai – įspūdinga vieta ne tik dėl savo architektūros, bet ir šventos ramybės viduje. O šventos (ir ne tik šventos) ramybės Indijoje labai labai trūksta. Čia beveik ištisą parą zuja automobiliai, rikshos (tuk tuk’ai), motociklai ir motoroleriai, visi jie siganlizuoja, žmonės šurmulys gatvėse… Taip pat buvom prie Gandžio šeimos kapavietės. Apie aplankytas vietas galėčiau daug pasakot, bet paminėsiu ir dar vieną įdomų faktą – lankėmės dviejuose buvusiuose fortuose, o jie įdomūs tuo, kad čia ateina porelės… tiesiog pabūti. Pabūti, apsikabinti, pasibučiuoti. Viešumoje kol kas nemačiau ir nemanau, kad pamatysiu, nes Indijoje tai nėra įprasta – vyro ir moters susikubusių už rankų ar šiltai rodančių viens kitam jausmus gatvėse ar viešose vietose nepamatyse, todėl jie renkasi buvusiuose fortuose ir jų „olose“.

Taigi, po mūsų šiurpios kelionės per Delio traukinių stotį (kur eidamas jauti tą žiaurų jausmą – na, dabar tai jau gali nutikt bet kas ir tavo gyvenimas gali pasibaigti čia ir dabar) 6 valandas praleidome traukinyje į kitą Indijos miestą, kitą mūsų gyvenvietę – Ludhianą.

Ludhiana yra Punjab valstijoje (čia primenu, kad Indija, panašiai kaip JAV, yra padalinta į skirtingas valstijas). Šiose valstijose, beje, yra ir skirtingos kalbos. Taigi, šiame mieste yra kelios Ryan tarptautinės mokyklos – mergina iš Izraelio dirba mažesniųjų mokykloje, o visi kiti (aš ir Raminta iš Lietuvos, vaikinas ir mergina iš Latvijos, vaikinas ir mergina iš Zimbabės ir mergina iš Slovėnijos) dirbam kitoje mokykloje. Aš ir Raminta kasdien dirbam su keturiom grupėm vaikų (vienoje grupėje ±100 vaikų), kurių amžius 10-11 metų. Blemba, faini vaikai. Žinoma, visokių yra, bet su tais sunkesniais, tiesiog, pabūnam šiek tiek piktesni ir griežtesni 🙂 O, šiaip, apjungėm tris šokius (malūnėlį, barborytę ir grandskverą) ir padarėm 3 min. pasirodymą – premjera jau šį ketvirtadienį ir penktadienį. Ai, fun fact yra tai, kad mes neturim didelės scenos, negalim daryti sukimosi poromis ratuose, tad visas šokis modifikuotas vaikams stovint ir šokant vienoje vietoje arba minimaliai judant. Geriau jau nerodysim savo šokių mokytojui, nes pagalvos, kad išsityčiojom iš lietuvių liaudies šokių 🙂

Beje, Ludhianoje pradžioje gyvenome viešbutyje, kuris (indiškomis sąlygomis) buvo dar visai prabangus, tačiau gyvenome prie stoties ir labai labai judrios ir nešvarios gatvės, todėl pasivaikščiojimai čia būdavo itin nemalonūs. Gyvenome kambariuose be langų arba su langu į foje, t.y. be jokių šviežio (jeigu šitą orą galima taip pavadinti), todėl po kelių dienų mus perkėlė į netoliese mokyklos esančius svečių namus, kurie gal ir nėra tokie švarūs, tačiau čia ramesnės gatvės, kur galim išeiti pasivaikščiot (jau turim kelias mėgstamas parduotuves, čia perkam vandenį, saldumynus, rūbus, ledus, picas ir visokį kitokį indišką (ir ne tik) gėrį).

Nuotrauka iš vakarykščio indiškos klasikinės muzikos koncerto

sribhainisahib
Akimirka iš vakarykščio klasikinės indiškos muzikos koncerto, vykusio sikų švemtykloje Sri Bhaini Sahib
vakariene.jpg
Šiandien degustavome maistą „iš gatvės“. Tai – kažkas panašaus į bulvinius blynus su kukurūzų įdaru ir skirtingais padažais ir daržovėmis (Tikki).

MITAI, FAKTAI, ĮDOMYBĖS IR REALYBĖ

  • Žmonėms mes labai įdomus. Kasdien pasidarom bent po keletą selfių ar šiaip nuotraukų su žmonėmis gatvėse ar vaikais mokyklose; jie klausinėja mūsų vardų, domisi, kaip lietuvių kalba pasakyti vieną ar kitą žodį, taip pat prašo mūsų autografų (maniškis tapo fraze „Emilis from Lithuania“); ačiū lietuvių kalbai už žodį ačiū! Vaikams ir, šiaip, visiems jis tapo pačiu mėgstamiausiu ir lengviausiai įsimenamu žodžiu, nes… aš jį prilyginau ir pristačiau kaip čiaudėjimą 🙂
  • Šventės Indijoje pradeda užknisti 🙂 Kodėl? Nes pas juos šalis ir šiaip nėra labai švari, tarša milžiniška, o jie per kiekvieną šventę (kuri būna bent kartą per savaitę) laido fejerverkus; ir ne šiaip ten kad pyst pyst oi kaip gražu, bet belekiek daug, belekaip ilgai; ir baisu, ir liūdna.
  • Sri Bhaini Sahib – sikų šventykla ir, sakyčiau, gyvenvietė, kur priimami žmonės, norintys gyvent, medituot ir būt ten. Jie suteikia nemokamą apgyvendinimą ir maitinimą, tad, jei svarstysit tokią galimybę, pasidomėkit plačiau, o aš galėsiu pasidalinti mielo senelio kontaktais; paskutinį kartą kai matėmės, jis buvo mūsų gidas, kartu praleidome pusdienį, o čia nuotrauka su juo ir indiškais ledais, kuriais mus vaišino. Ten taip pat daugiau papasakojo apie sikų religiją ir paprašė nevalgyti mėsos, kiaušinių su paaiškinimu, jog mes turėtume sugyventi su mus supančia aplinka, o ne valgyti savo draugus gyvūnus. Beje, per visą laiką esant čia nė karto nevalgiau mėsos ir visai netrūksta kažkaip.
  • Kalbant apie maistą, kasdien valgome tą patį – ryžiai, troškintos daržovės su bulvėmis, indiška duona ir dar kažkas. A la daržovės prie viso to būna ridikėliai, mėlynieji svogūnai ir pomidorai. Jo, maistas tikrai sunkus, bet skanus. Nors, tiesą sakant, jau pasiilgau paprastų lietinių blynų, salotų, vaisių ar tiesiog makaronų/spagečių.
  • Žinot atlikėją ir kūrėją iš Izraelio Asaf Avidan? Viena šio projekto Indijoje dalyvė iš Izraelio pažįsta jo brolį; O vienas vakar vieno sutikto indo brolis gyvena ir dirba Latvijoje, Rygoje. Tai tik dar kartą įrodo, koks mažas pasaulis iš tikrųjų yra! 🙂
  •  Viena akim dar paseku diskusijas apie rinkimus ir politiką Lietuvoje, turėjom čia labai įdomių pokalbių su kitais dalyviais iš įvairių šalių, buvo įdomu sužinoti apie jų kultūrą, santykius, kalbą, tad ir su latviais turėjome iš ko pasijuokti – pasirodo, turim labai panašių tutitutiškų politikų ir mes, lietuviai, ir jie ten pas save 🙂
  • Džiugina tai, kad kambaryje turime TV, kuris turi n kanalų, o tuose kanaluose bet kuriuo paros metu rodo daug neblogų filmų ar laidų. Pvz., mano mėgstamiausias kanalas Romedy Now kiekvieną darbo dieną, 19 val. rodo Ellen pokalbių laidą, o nuo 21 val. – vis kitą gerą filmą. Žodžiu, vis šiokia tokia pramoga, nes kai baigiau skaityti naujausią Hario Poterio knygą (Harry Potter and The Cursed Child) tai buvo šiek tiek liūdna. Beje, pirmą kartą gyvenime skaičiau ne šiaip knygą, bet script’ą spektakliui/filmui. Buvo įdomu ir gera grįžti į paauglystę 🙂

Šiandien tiek. Šiek tiek kadrų iš Indijos galite rasti mano Instagram’e, o pirmąjį trumpą video iš suklijuotų akimirkų pažiūrėti galite čia. Su įvairiais trukdžiais šitą video bandėm įkelti kelias dienas, o visas kėlimo laikas buvo daugiau nei pusdienis, ha.

Linkėjimai, nesušalkit ten Lietuvoje! 😉

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.