Trečia diena Indijoje – sikų šventykla ir vietinės turgavietės

Trečia diena Indijoje. Iš tikrųjų, nespėju sekti laiko ir suprasti nei kelintą dieną aš jau čia, nei kuri savaitės diena dabar. Ryte, kaip įprasta, nuvykom į mokyklą nuo 8 val. ryto, kur pralaukėm beveik tris valandas, kol pajudėjom iš jos link lankomų objektų. Kol laukėm, į mokyklos vidų (nes, įsivaizduokit, kad čia langai yra tik klasėse, tarp koridorių atviras laukas) užsuko beždžionė. Tada buvo šiek tiek sąmyšio, mokytojai ir mokyklos apsauga vijosi ir gaudė beždžionę, kad ji nesugalvotų apkandžioti žmonių ar šiaip ką blogo padaryti 🙂

sikusventyklaTaigi, pirmasis sustojimas – sikų šventykla Delyje – Gurudwara Bangla Sahib. Mes turėjom atskirą patalpą, skirtą užsienio turistams, kur nusiovėm batus ir kojines, ten taip pat turėjau palikti ir savo cigaretes. Senas, žilas sikas trumpai papasakojo šiek tiek istorijos ir faktų apie jų tikėjimą (tiesą sakant, supratau kas penktą žodį, todėl pasiėmiau knygutę anglų kalba paskaityti :)). Galvos plaukus turėjome pridengti skarelėmis (taip, taip, tomis pačiomis, kur dar keli ar keliolika tūkstančių kitų žmonių jas dėjosi ant savo galvų), po to, prieš įžengdami į šventyklą, nusiplovėm rankas ir basi įlipom į mažą baseiniuką, kur lyg ir simboliškai apsiplovėm kojas (taip, taip, ten pat, kur milijonai žmonių buvo įlipę) ir ėjome į šventyklą. Na, to jausmo nesugebėsiu nupasakoti, tačiau labai gražų šventyklos išorės video Raminta pasidalino ant savo Facebook sienos. Įspūdinga vieta, tikrai. O Amritsare (kitame Indijos mieste, į kurį keliausim gruodžio mėnesį), yra didžiausio šį tikėjimą išpažįstančių žmonių šventykla Indijoje. Labai nekantrauju pamatyti gyvai!

Antrasis sustojimas – labai žymi turgavietė Dilli Haat. Vos įžengus į teritorija įkyrūs pardavėjai šoka link tavęs su savo prekėm ir rėkia savo laužyta anglų kalba “mister, madam, look, very good, real skin, take it, mister, madam, look”, kas šiek tiek gąsdina, tačiau draugai latviai jau sugalvojo apibūdinim tam – ne tu ieškai prekių, bet prekės ateina pas tave. Ir taip visur. Visuose turguose, dažnai ir gatvėse. O keliaujant automobiliu ar riksha, tiesiog, kelio viduriu vaikšto maži vaikai ar mamos su mažais vaikais ir pardavinėja bet ką – gėles, vazas, pledus… Jei rodai, kad nenori, nereikia, tada pradeda gestais rodyti, kad nori valgyti, nori maisto. Tie vaizdai tikrai sukrėčia ir labai labai liūdina. Labai įdomu tai, kad prieš patenkant į šios turgavietės teritoriją, turi nusipirkti bilietą ir praeiti apsaugos patikrinimą (su metalo detektoriumi patikrina). Viduje, palyginus, ramu, ne sausakimša (nes buvome pirmoje dienos pusėje, kol dar ramiau būna). Visokių gražių dalykų ten pardavinėja, nėra linkę derėtis, bet įdomiausia dalis čia… pirmieji pietūs iš kavinės gatvėje!

Ok, dabar jau koks penkiasdešimtas kartas, kai galit paklausti – oi, bet taigi ten taip nešvaru, ten tiek daug žmonių, jie gi tą maistą bet kaip ruošia, viską liečia neplautomis rankomis, o dar taip šilta, juk gali greitai pasigauti ligų… AR NEBAISU? Na, žinoma, kad baisu! Viskas labai baisu. Bet jei apie tai galvosiu, jei nuolat bijosiu, tai koks malonumas keliauti? Taigi, nuo pat pirmos minutės turėjau suprasti ir sau pripažinti, kad nebebus taip, kaip Lietuvoje, nebebus paranoiško rankų plovimosi vos tik palietus kažką, nebebus tobulos švaros ir tvarkos, bet… Indijoje tu tokių dalykų nesureikšmini, nes viskas aplink taip susilieja, kad pats nebejauti, kiek švarus ar nešvarus esi, kiek čia limpa tos rankos, o kiek ne, kiek tavo rūbus jau reiktų dėti skalbti, kiek ne. Ta prasme, aš tikrai nesakau, kad čia visi murzini ir viskas čia purvina, bet dėl to klimato ir bendros atmosferos, tu prisitaikai ir jautiesi visiškai normaliai.

Šiandien susimąsčiau, kad gal kažkuriuo metu, kažkur ir kažkaip mes gaunam kažkokių narkotikų, nes… tokios vidinės ramybės ir atsipalaidavimo, ko gero, nesu jautęs niekada gyvenime. O dar turint omeny tai, kad čia – Delis, vienas didžiausių ir labiausiai apgyvendintų pasaulio miestų. Tas jausmas yra kažkas… magiško ir neįtikėtino, kažkas, ko Lietuvoje nepajausi.

Tai, ką valgėm Dilli Haat kavinėje: man, nevalgančiam aštriai, tai buvo velniškai aštru ir be padažų (padažai priduodavo dar daugiau nenormalaus aštrumo). Išbandėm jų vietinius koldūnus su daržovėm, koldūnus su vištiena, makaronus su vištienos padažu, ryžius su daržovėmis (beje, mano indiškos šeimos mama ryte prigamino ryžių su daržovėmis, kurių pridėjo į dėžutes ir liepė neštis su savimi, o jų skonis buvo toks, jog minutei davus jų paragauti Ramintai pradėjau pykti, kad greičiau atiduotų atgal, nes tai buvo tiesiog nuostabus!!!), saldžiąrūgščią vištieną ir daug kitų gardžių dalykų.

img_2700

img_2701

Prieš išeidami stabtelėjom ir šiek tiek pasilinksminom, tiksliau, pradėjom linksmintis su kainų derybomis ir kitais dalykais. Pavyzdžiui, Raminta į plaukus įsisuko Lietuvos vėliavos spalvų sruogelę (iš siūlų), o man ant rankos surišo tų pačių spalvų apyrankę (labai gera šalia turėti Lietuvos spalvas :)). Taip pat nusiderėjom (tiksliau, Arnav nusiderėjo) ir nusipirkau naujausią Hario Poterio knygą anglų kalba už 200 rupijų (arti 3 eurų), kai šiaip knygos kaina (parašyta gale) buvo 20 svarų sterlingų/899 rupijų 🙂 Tiesa, tai ne visai knyga, tai “special rehearsal edition script”.

img_2702Tada pirmą kartą gyvenime sėdau į riksha (kitaip vadinamą tuktuk’ą) ir skriejom Delio gatvėmis į kitą turgavietę. (Video pasidalinau savo instagram’e). O ten… ten buvo, švelniai tariant, įdomu. Tokio skruzdėlyno, tokios nešvaros, tiek daug įkyrių pardavinėtojų vienoje vietoje net sapnuose nesu regėjęs! Mes buvom du balti žmonės tarp visos tos masės žmonių. Įsivaizduokit, kaip mums viską bandė prakišti, parduoti, įgrūsti. Džiaugiuosi, kad buvom su dviem savo draugais indais, kurie mus pamokė, kaip atstumti pardavėjus – nahi nahi nahi chahiye. Jie tada labai greit atšokdavo ir nustebdavo, kad mes mokam hindi kalbą 🙂 O tai reiškia „ne, ne, aš nenoriu to“. Kol aš žiūrinėjau „firminius“ calvin klein, gucci, armani ir kt. laikrodžius, Raminta žiauriai išsigando), kai aplink ją kelios dešimtys prekeivių per tris sekundes susipakavo savo paklodes su prekėmis ir pradėjo bėgti (aš tai mačiau tik akies krašteliu, atrodė tikrai labai kraupiai). Vargšė, taip išsigando, pamanė, kad gal koks teroristinis išpuolis, gyvenimas prabėgo pro akis… O bet tačiau, tai, viso labo, tiesiog policijos apsilankymas turgavietėje, kur nelegalai spruko ir dingo per kelias sekundes 🙂

Toje pačioje turgavietėje bandėm surasti, kur išsikeisti pinigus. Įsivaizduokit, užtruko, kol radom tokia vietą. Turėjom įeiti į vieną parduotuvę, praeiti per ją ir gale atsidūrėm mažame kabinetuke, kur rimtas dėdė ant odinės kėdės pakeitė mums eurus į rupijus. Beje, gavom labai labai gerą kursą (1 euras – 73 rupijos), nes, vėlgi, mano draugo Arnav tėtis pažįsta tą vyrą 🙂 Pasisekė Ramintai! Aš savo pinigus (eurus ir svarus) pasikeisiu rytoj ryte pas Arnav tėtį.

Pirkiniai turgavietėje ir kainos

Nors ir neplanavau nieko pirkti, tačiau vakare namo grįžau su tokiais pirkiniais už tokias kainas:
– „Ray Ban“ akiniai. Prašė 650 rupijų, nusiderėjau iki 200 rupijų (2,85 eur);
– „Calvin Klein“ laikrodis. Prašė 500 rupijų, nusipirkau už 300 (4,29 eur);
– Knyga „Harry Potter and the Cursed Child“ (899, nusipirkau už 200 – 2,85);
– Apyrankė iš siūlų – 40 rupijų (0,57 eur).

MITAI, FAKTAI, ĮDOMYBĖS IR REALYBĖ

  • Šiandien gavau nuorodą iš buvusios kolegės su prierašu, kad būtumėm atsargūs. Nuorodoje skelbiama: “The Indian Meteorological Department said Wednesday recorded the worst smog and visibility in 17 years in Delhi”. Na, kokias penkiolika sekundžių šiek tiek nusiminiau, kad, galbūt, grįšiu užsiteršusiais plaučiais, bet… na, ką padarysi 🙂 (BBC.co.uk)
  • Kaip jau esu minėjęs ankstesniuose blogo įrašuose (Pirmoji diena; Antroji diena), čia gatvėse pilna gyvūnų – karvių, beždžionių, voverių, šunų… bet tai, kad mano kambaryje ant sienų laksto driežas – nei mačiau, nei tikėjausi pamatyti! Na, bet mano šeimyna mane patikino, kad tai – visiškai normalu, tai – „home lizard“. Jie neaugina jo, jis, tiesiog, neturi namų, tai užsuko į svečius 🙂 Šiąnakt labai tikiuosi, jog nesugalvos išsimiegot su manim lovoje ar šildytis po mano užtiesalu 🙂
  • Delio turgavietėse realu kainą nusimušti per pusę ar net trigubai mažesnę, nes jie dažniausiai sako bet kokią didelę sumą. Tas pats ir su rikshų vairuotojais – nuo 150 nusimušam iki 120 ar nuo 100 iki 50 🙂 Yra galimybė važiuoti ir su „skaitliuku“, bet geriau iš anksto susitarti kainą. Kol kas visada sutarta kaina ir lieka sutarta kaina – nieks neapgaudinėja ir net grąžos duoda.
  • Jeigu perki kažką gatvėje ir jie neturi pinigų grąžai, tiesiog, įkiša kramtomos gumos pakelį. Pavyzdžiui, pirkau vandens šiandien, grąžai pritrūko 5 rupijų, tai įkišo citrinų skonio gumos 🙂 Mūsų draugai indai sakė, kad tai – normali praktika. Draugai latviai tai patvirtino.
  • Ko gero, žinojot, kad Indijoje antra oficiali kalba yra anglų, todėl pas juos labai daug užrašų, žurnalų, laikraščių, knygų ir kt. dalykų yra anglų kalba. Patys žmonės angliškai kalba pagal savo išsilavinimą ir socialinį statusą. Pavyzdžiui, mano šeima kalba laisvai ir labai puikiai anglų kalba, o Arnav lanko privačią mokyklą, kurioje pamokos nuo pat pirmos klasės vyksta anglų kalba. Todėl gatvėje bet kur padėkoti galima ir angliškai, tačiau, jei norėsis būti itin maloniam, hindi kalba ačiū – dhanivad.
  • Kalbant apie privačią mokyklą, jau minėjau, kad čia turi galimybę mokytis ir vaikai iš nepasiturinčių šeimų, bet tie, kurie gali sau leisti, turi mokėti beveik 400 eurų už ketvirtį (tris mėnesius), tai yra labai dideli pinigai… Ir įdomu tai, kad vieną šeštadienį per mėnesį jiems taip pat vyksta pamokos.

Manau, kad šiandien užteks tiek. Rytoj galim pamiegoti šiek tiek ilgiau ir nuo 9.30 susitikę mokykloje visi keliausim į dar vien šventyklą.

Rūpestingoji mano šeima Indijoje yra velniškai rūpestingi! Tėtis pasiūlė viskio, bet atsisakiau (nes jau degustavom pora dienų prieš tai), tačiau pats paruošė kavos, atnšė sausainių, kelis kartus buvo užėjęs į kambarį pasiteirauti, ar nieko netrūksta. Tuo tarpu mama įkalbėjo mane vakarieniauti (nors pas mus tada buvo apie 23 val.) ir pagamino man blynų iš ryžių tešlos su labai skaniu kokosų ir dar kažkokių dalykų padažu. Taip pat ragavau tų ryžių blynų su panyru sūriu ir žirneliais. Ta prasme, žodžiais neapsakysi, koks puikus šio maisto skonis ir kokia puiki ji kulinarė! Ai, šeima jau kelis kartus siūle man pasilikti kokiam mėnesiui, per kurį pasirūpintų, kad aš priaugčiau svorio 🙂

Beje, šiandien sulaukiau vienos skaitytojos laiško (kas, beje, labai maloniai nustebino!), todėl noriu iš karto visiems pasakyti, kad labai stengsiuosi ir toliau taip išsamiai ir dažnai rašyti, bet to pažadėti negaliu. Tad, jei turit klausimų ar norit kažką sužinoti, turi labai mažai laiko, kol aš dar esu šioje šeimoje ir galiu visko išsiklausinėti (nes su jais labai paprasta bendrauti angliškai). Ryt (šeštadienį) yra paskutinė diena Delyje, sekmadienį labai anksti ryte traukiniu važiuosim į Ludhianą, kur oficialiai prasidės projektas, kasdien eisim į mokyklą ir mokysim vaikus lietuviškų šokių bei kultūros, rodysim reprezentacinius video ir pan. ir t.t. Tada jau gyvensim viešbučiuose ir nesu tikras dėl interneto, maitinimo ir kitų dalykų. Ai, gal pasikartosiu, tačiau mums labai labai pasisekė, kad turim galimybę ir progą gyventi šeimose! Matom, patiriam, paragaujam ir sužinom tiek, kiek kiti projekto dalyviai tikrai neturi galimybių sužinoti (jie apgyvendinti svečių namuose netoliese mokyklos). Latviai, beje, labai smagūs žmonės! 🙂

Linkėjimai,
Emilis

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.