Antroji diena Indijoje: tarptautinė mokykla ir maistas

Po penkių metų pertraukos rudenį vėl grįžau į mokyklą. Šįkart – privačią Indijos mokyklą. Čia kiekviena mokykla turi rytinius susitikimus (angl. morning’s assembly), kuriuose nuo 8 iki 9.30 val. kiekvieną rytą vyksta įdomūs dalykai. Ką mačiau šiandien: jų vidinio mokyklos kiemo amfiteatre ant scenos vaikai su mikrofonais (ir stebėtinai gera aparatūra, gyvais instrumentais, mikrofonais etc.) dainavo įvairias dainas (tarp jų – mokyklos himną ir valstybės himną). Taigi, ką matom – skirtingi vaikai ateina į scenos priekį ir dalijasi įkvėpiančiom ir motyvacinėm mintimis ir citatomis, kurių pagrindinė žinutė: “I can, I will, I do”, pristatomos didžiausios ekonominės, politinės, sporto ir užsienio naujienos (trumpi faktai), apdovanojama futbolo komanda, įteikiami medaliai ir pagyrimo raštai, savo veiklą pristato skirtingi mokykloje veikiantys klubai (šiandien prisistatinėjo entrepreneurship club). Viso to eigoje ant scenos pakviečia mus, pristato prieš visą mokyklą kaip garbius svečius, mokyklos direktorė įteikia po vazoninę gėlytę mums (įtariu, teks palikt jiems ir paprašyt, kad kur nors mokyklos teritorijoje pasodintų), nusifotografuoja su mumis. Jausmas, lyg būtumėm itin svarbūs asmenys. Apie tai, kad visą dieną mus seka tūkstančiai žvilgsnių, net nepasakosiu 🙂 Tada paskutinę kalbą taria mokyklos direktorė, kurios pagrindinė žinutė suponuoja apie tai, kokie ypatingi tie vaikai, kaip svarbu yra siekti kažko, kaip svarbu yra tikėti ir pasitikėti savimi, nes kai pasitiki savimi – gali daug ko pasiekti. Išskiria vieną mergaitę, pakviečia, prie visų stipriai pagiria, pasako, kad ji ir toliau turi taip stengtis, nes jos laukia puiki ateitis. Na, tiesiog, wow, kaip keista tai atrodo, bet kartu ir nuostabu! Žinot, sakoma, dažnai reikia sau kartoti dalykus ir tada taip ir bus? Tai va būtent tai ir pajaučiau – jie kiekvieną dieną pasitinka su gera nuotaika, puikiai nusiteikę, daug ir dažnai kartodami, kaip svarbu pasitikėti savimi, stengtis ir siekti kažko, visa tai kaskart papildo vis kita motyvuojanti mintis/idėja/sentencija. Įspūdinga ir labai žavu! (Po to, žinoma, sekė piktas moralas vėluojantiems, taip pat griežtas žodis apie netvarkingas berniukų šukuosenas. Jiems ypač svarbu tai, kaip reprezentuojama jų mokykla, todėl visą dieną vėliau juntamas griežtumas iš mokytojų pusės. Bet mokiniai gerbia mokytojus. Ne todėl, kad jie griežti ar pikti, tiesiog, yra sukurtas ir palaikomas stiprus mokytojo autoritetas). Po įspūdingos pradžios, keliaujam pusryčiauti!

IMG_2636.JPG
Pusryčiai – pienas, sausi pusryčiai, sumuštiniai su daržovėmis ir majonezu, aštrūs čipsai, bananai ir kečupas. (Maistą mokykloje patiekia plastikiniuose, sandariai uždarytuose indeliuose).
img_2642
Rytinis selfis prie pagrindinio įėjimo į mokyklą. 

Vėliau mokykloje keliaujam į auditoriją (kažkas panašaus į mūsų aktų salę), kuria dalijamės su draugais iš Latvijos; jie moko savo 35-40 vaikų grupę, mes užsiimam su saviškiais (irgi panašiu skaičiumi moksleivių). Rodom video, pasakojam apie Lietuvą ir mokomės šokt grandskverą. Čia nedetalizuosiu, tik paminėsiu įdomų faktą, kad tos mokytojos, kurios mums padeda (vis kita) elgiasi taip pat – moksleiviai pradeda rinktis, jos iš karto juos griežtai stato į vieną gražią, tiesią eilę). Kai pradėjom dirbti su kita grupe, iš karto sustabdėm ir paprašėm, kad leistų jiems prieiti arčiau, kad būtų patogiau bendrauti.

Mane host family mama nuostabi! Ryte ji vaišino per naktį išmirkytais migdolo riešutais, taip pat įdėjų maisto lauknešėlį į mokyklą (keturis (!) karštus sumuštinius su daržovių ir majonezo pertepimu, labai gardu!), kuriuo pasidalinau su Raminta ir draugais latviais. Po to gavom pietus mokykloje (pamiršau nufotografuot, bet pietavom kažką panašaus į burgerius su sojos paplotėliais ir daržovėmis).

Tada – viena smagiausių dienos dalių! Mano host family pakvietė ir kitus atvykusius europiečius bendrų pietų. Tad abu vaikai indai, draugai latviai, aš ir Raminta grįžom į namus, kur aš buvau apsistojęs ir pietavom. Mama prigaminu daugybę skirtingų patiekalų, ragavom, mėgavomės, domėjomės, kas tai, kaip gaminama. Ar buvo baisu? Galbūt, šiek tiek, prisiklausius apie apsinuodijimus Indijoje ir pan., tačiau viskas buvo labai skanu, labai įdomu, labai kitaip nei pas mus Europoje! Man labiausiai patiko indiška duona, į kurios vidų pridedi daržovių ir valgai. Bei, žinoma, desertas buvo neblogas – sutrauktas ir saldintas pienas, susuktas į rutuliukus. Nuotraukos ir aprašymai – žemiau.

img_2668
Bendri pietūs mano šeimoje Indijoje – ryžiai, daržovės, ryžių pyragėliai, įvairiai paruoštos daržovės ir kt. skanūs dalykai, kurių nuotraukoje nesimato, o ir pavadinimai per daug sudėtingi, kad galėčiau atsiminti 🙂
img_2667
Desertas: sutrauktas ir saldintas pienas, susuktas į rutuliukus. Jausmas, lyg valgytum mažas saldžias kempinytes 🙂
img_2665
Iš kairės: Ramintos host family mergaitė, latviai, mano šeima (mama ir sūnus) ir aš prie mūsų bendrų pietų stalo. 
img_2664
Nuotrauka mano laikinų namų balkone su šeimos, pas kurią esu apsistojęs, mama (antra iš kairės) – nuostabiai šilta, miela, malonia ir draugiška moterim bei puikia kulinare!
img_2670
Nuotrauka ir vakarykštės Ramintos vakarienės pas indų šeimą (kelios šeimos turėjo šventinę vakarienę, kurios metu vaišino gardžiai patiekalais Ramintą, o vaikai negalėjo ja atsigrožėti :))
img_2663
Mano šiandienos vakarienė – nuostabi indiška duona (kuri kepama namie, ant atviros liepsnos virš dujinės (tiksliau, pašildoma, manau) bei įvairios daržovės ir troškiniai, kurie dedasi į tos duonos vidų. 

Gaila, kad ne visada viską spėju nufotografuoti! Kita vertus, pažadu draugams suorganizuoti atskirą vakarą, kurio metu parodysiu visas nuotraukas ir plačiau apie viską papasakosiu!

Po pietų keliavom pasivaikščioti po Delį, o, tiksliau, ėjom su tikslu pasidaryti mehendi (laikinų tatuiruočių su specialiais indiškais dažais). Raminta už savo tatuiruotę sumokėjo 100 rupijų (~1,40 eur), o aš su saviškę daug mažesnę 50 rupijų (mažiau nei eurą). Jei įdomu, kaip atrodo eismas ir kaip mums sekėsi pereiti gatvę, susiliejusį, bet vis tiek labai smagų trumpą video įkėliau į savo instagram’ą čia.

Grįžę pakilome ant daugiabučio pastato stogo, nuo kurio pro jau besisklaidantį smogą matėsi Delio panorama 🙂 Vėliau namuose vėl daug kalbėjom su šeimos nariais apie Lietuvą ir Indiją, apie skirtumus, panašumus, apie stereotipus, apie šeimas, apie politiką ir ekonomiką, apie tai, kaip švenčiame šventes ir panašiai. Aš negaliu atsistebėti, kokie puikūs ir malonūs žmonės mane priėmė! Jie labai rūpestingi ir stengiasi, kad man čia patiktų. O geriausia yra tai, kad labai natūraliai tarp mūsų vystosi pokalbiai, diskusijos, tema keičia temą, nuolat yra apie ką pakalbėti, padiskutuoti, pajuokauti (humoras labai panašūs ir artimas maniškiam :)). Jie turi labai gražią tradiciją vakarais visa šeima kartu gerti arbatą/kavą. Televizoriaus nėra svetainėje, todėl ramiai galima tiesiog bendrauti ir mėgautis kompanija. Šiek tiek įdomybių iš mūsų ilgo ne vienos valandos pokalbio pateikiu žemiau.

MITAI, FAKTAI, ĮDOMYBĖS IR REALYBĖ

  • Indijos oro uostas buvo pastebėtas ir įvertintas kaip nr. 1 oro uostas pagal “The Independent” (dabar neturiu jėgų googlint, bet paieškokit, jei įdomu); Arnav (šeimos vaikas) akcentavo, jog jis yra visiškai visiškai kitoks dabar nei buvo šiek tiek anksčiau (stipriai modernizuotas ir atnaujintas, puikios infrastruktūros ir labai gero skrydžių vadymo, dėl ko skrydžiai beveik niekada nevėluoja ir lėktuvai gali kilt ir leistis pagal grafiką).
  • Indijoje veikia uber’is! Žinau, kad kartojuosi, bet šiandien buvau atsidaręs programėlę, yra keturi pasirinkimai: 1) dalijamas automobilis (tai toks, kuriuo važiuoja keli skirtingi žmonės ir dalijasi kelionės kaina); 2)  įprastas uber’is; 3) prabangus uber’is; 4) uber’is, skirtas tik kelionėms į oro uostą ir iš jo. Beje, mes už poros kilometrų kelionę kasdien sumokame apie 60 rupijų (t.y. šiek tiek mažiau nei eurą).
  • Indijos valdžia labai stengiasi, kad šalis judėti į priekį ir jų ekonomika kiltų; dėl šių priežasčių valdžia stengiasi pritraukti kuo daugiau investuotojų ir stipriai konkuruoja su Kinija; taip pat, labai rūpinamasi, kad vaikai iš skurdžių šeimų galėtų mokytis nemokamai (privačiose mokyklose jiems yra išskiriamos ir užtikrinamos nemokamos vietos, suteikiamos knygos ir reikalingos priemonės). Bėda ta, kad daug šeimų tuo tiesiog nenori pasinaudoti, taip pat tokie vaikai dažnai meta mokyklą vos ją įpusėję.
  • Mano šeima šiandien taip pat paminėjo įdomų faktą apie musulmonų santuoką. Jei vyras tris kartus pasako “talaq, talaq, talaq” tai reiškia, kad vyras ir žmona išsiskyrė iš karto, be jokių ceremonijų ir oficialumų!
  • Indijoje valdžia vis dar cenzūruoja jų vietinę žiniasklaidą – už valdžiai nepatikusius pokštus, juokelius, išsireiškimus ar kitą elgesį, jie gali stabdyti žiniasklaidos priemonės veiklą. Pavyzdžiui, šiandien vienai dienai sustabdė vieno televizijos kanalo transliacijas, o visai neseniai iš darbo išetė vieną populiariausių televizijos laidų vedėjų.
  • Manoma, kad Pakistanas yra tiesiogiai susijęs su teroristinėmis grupuotėmis, todėl vardan visų saugumo sumetimų, Indija atsiribojus ir griežtai saugo pasienio ruožą nuo Pakistano.
  • Indijoje vyrauja didelė didelė didelė įvairovė. Visko. Ypač – skirtingų religijų. Žmonės privalo gerbti vieni kitų religija. Todėl ir mokykloje galima pamatyti pačių įvairiausių religijų vaikų, tačiau jie sutinka gerbti mokyklos oficiailią krikščionišką religiją ir pagarbiai prisiderinti prie jos.
  • Šeimos, kurioje gyvenu, berniukas Arnav yra belekaip protingas ir šaunus vaikis! Jis dirba tėčio kompanijoje, padeda su programavimu ir marketingu, dabar užpatentavo vieną dalyką, kurio dar nėra Indijoje, planuoja būti pirmieji tai sukūrę ir pasiūlę rinkai (negaliu sakyt, kas tai, bet Lietuvoje nemanau, kad prigytų, mūsų, tiesiog, per mažai :)), jis dalyvauja debatuose, šį mėnesį atstovaus mokyklą tarpmokykliniuose debatuose, skaito daug knygų ir įdomių faktų literatūros, domisi politika ir ekonomika (ir ne tik Indijos, bet viso pasaulio!), šiek tiek diskutavom apie brexit, apie teroristinius išpuolius ir pan. Aš negaliu patikėt, kad jis toks sumanus, o jam dar tik 17! Aš net neabejoju, kad iš jo išaugs kažkas didelis, bet kartu ir labai geras, nuoširdus ir malonus 🙂

Iš tikrųjų, įspūdžių dar daug daug daug, minčių dar daugiau, tačiau nebėr jėgų viską aprašinėti. Ryt keliausim į turgų, kuriame galima rasti visų skirtingų regionų kultūrinių suvenyrų, maisto ir kitų daiktų. Kitaip tariant – visa Indija vienoje vietoje 🙂

Sekmadienį išvykstam į kitą miestą – Ludhianą – kur prasidės projektas ir daug laiko (kasdien po pusdienį) skirsim veiklai mokykloje. Manau, tada rašysiu mažiau, tad mėgaukitės, kol galit 🙂

Linkėjimai iš šilto ir foggy sun/sunny fog Delio! 🙂

One thought on “Antroji diena Indijoje: tarptautinė mokykla ir maistas

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.