Pirmoji kelionė už Europos ribų – fantastiškoji Indija!

Kai per savo 23-iąjį gimtadienį gavau patvirtinimą ir kvietimą keliauti į Indiją ir prisidėti prie tarptautinio Ryan International Group projekto (trijuose miestuose: Delhi, Ludhiana, Amritsar), supratau, kad laukia didelis gyvenimo nuotykis.

Na, ką gi, šiandien prabėgo mano pirmoji diena Delyje, Indijoje. Tai, beje, yra mano pirmas kartas už Europos ribų! Nors teko keliauti nemažai (bei pagyventi Anglijoje ir Nyderlandų karalystėje), šią kelionę drąsiai galiu vadinti lifetime experience!

Ok, trumpai apie viską iš eilės, nes žinau, kad yra tų, kurie nuoširdžiai nori sužinoti viską (o viską nupasakoti, tiesiog, neįmanoma!).

Lapkričio pirmosios rytą, susileidęs dozę vaistų nuo uždegimo, su Raminta iškeliavau į oro uostą. Skridom į Helsinkį, kur 7 valandas praleidom oro uoste (facebook live video čia). Pirmas kartas Helsinkio oro uoste – check; pirmas toks ilgas laukimas oro uoste – check; pirmas kartas skrendant trijų (vietoj įprastų dviejų) eilių lėktuvu su patogumais (TV su filmais, serialais, muzika; pledai, pagalvėlės, ausinės, maistas etc.) – check; ir štai mes… Delyje!

Ta šilumos banga, tas smogas ore… Niekada gyvenime nesu to pajutęs! Niekur! Einam mes vargšai su savo lagaminukais, kuprinėm, striukėm per tą milžinišką oro uostą ir darosi tvanku. Išlendam iš oro uosto, kur mus pasitinka mokyklos atstovas ir pagaunam pirmuosius žmonių žvilgsnius, pirmuosius kvapus, pirmąją lapkričio mėnesio šilumą (na, mes tai vadiname šiluma, temperatūra apie +25-27, jiems tai pleasant weather), išgirstam pirmuosius niekada nenutylančius automobilių pypsėjimus.

Laukiam vairuotojo ir keliaujam link mokyklos. Eismas vis intensyvėja ir intensyvėja, platų kelią keičia siauresnės miesto gatvės ir kontrastingi vaizdai – nuo reklaminių iškabų ir vieno kito modernesnio pastato iki apgriuvusių pastatų ir daug šiukšlių gatvėse, nuo parduotuvėlių ir turgelių, kurie išdėlioti visur, vieno šalia kito, iki įvairiausių gyvūnų gatvėse (daugiausiai karvių, šunų ir vištų). Akys tai mato, bet protas dar nesuvokia. Filmuojam šiek tiek, bet daugiau atvėpusiais žandikauliais, karts nuo karto susižvalgydami su Raminta, atvykstame prie didesnio pastato, pravažiuojame pro apsaugą ir dvejus vartus, kur patenkam į privačios mokyklos teritoriją. Meluočiau, jei sakyčiau, kad indiška privati mokykla yra prabangi. Bet, vėlgi, priklauso nuo to, su kuo lyginsi – jei su šalia esančiais lušnynais, tai ji super prabangi, jei su lietuviška valstybine mokykla – tai lygis primena būtent jas prieš kokius 15 (plius minus) metų.

Kol važiuojame, mus nuolat lydi pypsėjimas iš automobilių ir motorolerių, gatvėmis skersai išilgai vaikšto daugybė žmonių. Eismas labai intensyvus. Bet žodžiais sunku nupasakoti, koks kontrastingas vaizdas, kaip tarp to amžino signalizavimo/pypinimo (kur, atrodo, visi pypsi, bet nieks nekreipia dėmesio) ir tokio judrumo, žmonės išlieka ramūs. Ramūs, neskubantys, vaikštantys ir važiuojantys milimetrais vieni nuo kitų. Negaliu patikėti, koks visiškai kitoks pasaulis čia!

Mokykloje mus pasitinka draugiški ir malonūs veidai, kurie paprašo šiek tiek luktelti, kol pasirodys mano ir Ramintos host families (berniukas ir mergaitė, tos mokyklos mokiniai, abiem po 17 metų). Sėdam atgal į automobilį, važiuojam link mergaitės namų, kur atsisveikinu su Raminta, ir keliaujam pas berniuką į namus. Atvykstame į netoliese mokyklos (~10 min. kelio su automobiliu) esantį daugiabučių rajoną. Namuose mus labai svetingai ir maloniai pasitinka berniuko tėvai. Negaliu apibūdinti to jausmo, kai po beveik paros laiko keliavimo ir jokio miego, šiek tiek drebančiom kojom atvykęs į Indiją tu įžengi pro namų duris ir pajunti tą spinduliuojančią šilumą, gerumą ir malonų bendravimą! Iš karto bent tūkstantį kartų ramiau ant dūšios pasidaro 🙂 Bandau prigult ir pamiegot, bet galvoje milijonas minčių, todėl numigti nepavyksta. Siūlo valgyti, o baisu, prisiklausius istorijų, tačiau išdrįstu suvalgyti omletą ir skrudintą duoną (kol kas dar gyvas!). Tada vėl priguliau trumpam ir užmigau dešimčiai minučių.

Ok, nereikia taip detaliai 🙂 Čiupom uber’į (taip, čia veikia uber’is!) ir keliavom į mokyklą, pasivaikščiojom koridoriais, apžiūrėjom teritoriją ir, susitikę su kitais projekto dalyviais (beje, su jais dar prieš tai mokykloje trumpai pasimatėm) keliaujam į mokyklos autobusą, kuris labai primena tą geltoną mokyklinį autobusą iš Simpsonų 🙂 Mūsų delegacija: lydintis koordinatorius, vietinis indas (labai linksmų plaučių žmogus! toks savas su visais, kad po kelių valandų jau imam prikolinti lyg būtumėm seni pažįstami :)), latvių porelė, dvi merginos iš Zimbabės ir mūsų draugai iš šeimų (berniukas ir mergaitė). Pirmas sustojimas – lotoso šventykla, kuri, deja deja, uždaryta, vyksta ten kažkas ir prieiti negalėjom (nufotkinau po to važiuojant autobusu toliau). Ai, šioje vietoje užėjau ir į viešą tualetą, kuris – tiesiog plytelės ir skylės grindyse. Bet, nustebau, buvo pakankamai švarus ir jokių blogų kvapų nesijautė.

IMG_2561.JPG

Kitas sustojimas – Indijos arka (42 metrų aukščio, labai panaši į Paryžiaus Triumfo arką, skirta Indijos karių, žuvusių pirmojo pasaulinio karo metais, atminimui. Šioje vietoje ne tik pati arka buvo įspūdinga, bet ir aplinkinių reakcija į mus. Apie tai, kad žvilgsniai mus persekioja visur ir visada, jau minėjau, bet tai, kad jie „slapta“ bando su mumis nusifotografuoti – dar keisčiau! Pavyzdžiui, stovim, kalbam ir matom, kaip a la fotkinasi selfie, bet akivaizdžiai fone mes. Pagauna mūsų žvilgsnį, pasijunta prigauti, susigėsta, paeina pora metrų į šoną ir vėl daro tą patį. Raminta tapo visiška žvaigžde! Vaikšto su nuo saulės akiniais ir susilaukia tiek dėmesio, kiek, ko gero, Lietuvoje sulauktų Madonna vaikščiodama Pilies gatve :))

IMG_2583.JPG
Aš, mokyklos atstovas Arvinder, mano bičiulis Arnav, dvi merginos iš Zimbabvės, latvių porelė, Raminta ir jos bičiulė indė 🙂

Toliau važiuojam prie labai gražių ir įspūdingų pastatų, kurie – Indijos Parlamentas, Prezidento namai ir įvairios ministerijos. Jau sutemę, šiek tiek atvėsę (nors vis dar vaikštom su trumpom rankovėm!), o smogas vis dar laikosi. Šiek tiek graužia akis, bet, kaip bebūtų keista, nuotraukos gavosi visai neblogos 🙂

O tada sėdam į autobusą ir pajudam link savo namų. Kelionė ilga ir vėl beprotiška! Įsivaizduokit tūkstančius automobilių, kurie iš trijų eismo juostų pasidaro šešias, kur visos transporto priemonės ir pėstieji juda bet kaip, bet kur, visi signalizuoja ir pypina, o įvažiuojant į žiedą ar sankryžą retai kada pristabdoma. Vietoj stabdžių kilnojasi vairuotojų rankos pro langus bei girdisi pypinimas. Sakau, jei nebūčiau nuo pakilimo iš lovos iki dabar miegojęs 10 min., ko gero, jau būčiau dešimt kartų apsiverkęs ir tris iš jų matęs savo gyvenimą praskriejant pro akis. Tas nuovargis, o gal pasitikėjimas žmonėmis, gal žinojimas, kad viskas bus gerai, veikia raminančiai. Sėdim, plepam tarpusavyje visi ir, atrodo, už langų tiesiog tūkstančiai švieslių, į kurias nebekreipiam dėmesio. Fotografuojam kelias dešimti ant tvorų šokinėjančių beždžionėlių, filmuojam eismą (kelionės atgal video įkėliau facebook čia; instagram čia) bei svajojam apie lovą ir poilsį.

Prasiėjom pro rajoną, mano jaunasis bičiulis nupirko limonado ir grįžom namo, kur šiuo metu rašau šį blog’o įrašą, o jo nuostabi mama ruošia gardžią vakarienę (kaip supratau, bus traškus bulviniai blynai, kurie labai panašūs į mūsų lietuviškus; patiekalas vadinasi Aloo paratha). Šeima, beje, nuostabi! Jie jau ne pirmą kartą priima užsieniečius, prieš kelis metus priėmė ir kelis lietuvius, todėl mano dovanų atvežtas magnetukas pas juos ant šaldytuvo jau yra koks bene ketvirtas iš Lietuvos! Visa šeima puikiai kalba angliškai, o mano bičiulis ir labai gerai rašo straipsnius iš Jungtinių Tautinių simuliacijos (kurią organizuoja jų mokyklų tinklas), taip pat programuoja, kuria tinklalapius, domisi verslu, ekonomika ir turi ambicijų valdyti stambią verslo kompaniją. O jam tik 17!

MITAI, FAKTAI, ĮDOMYBĖS IR REALYBĖ

  • žmonės turi ir naudoja tualetinį popierių; gal ne visur, gal ne visi, nes jiems priimtinesnis būdas iš karto apsiprausti, tačiau kol kas dėl to problemų neturėjau; nors draugai latviai minėjo, jog reiktų su savimi visada turėti, nes tikrai ne visur būna 🙂
  • nieko keisto, kad buvusioje britų kolonijoje eismas vyksta kaire puse, vairas  dešinėje pusėje;
  • kol kas neapsinuodijau! vandens butelis (1 litro) čia visur kainuoja 20 rupijų; (1 euras – apie 70 rupijų);
  • Indijoje laikas +3,5 val. nuo Lietuvos laiko.

Internetas pradėjo strigti, todėl daugiau nuotraukų nepavyko sukelti. Anyway, kai grįšiu, draugams padarysiu nuotraukų pristatymą gyvai (arba sukursiu albumą fb visiems :D).

(grįžtu po pertraukos ir baigiu rašyti)
ką tik apturėjom labai skanią namie gamintą indišką vakarienę (Aloo paratha), o po to sėdėjom, plepėjom, lietuvišką pelyną ir indišką viskį degustavom. time to sleep, pas mus au 01:07 val., o ryt nuo 8 į mokyklą! 🙂

LABANAKT!
– Emilis

One thought on “Pirmoji kelionė už Europos ribų – fantastiškoji Indija!

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.