Koronavirusas: kodėl imtis veiksmų reikia dabar

Tomo Pueyo straipsnio „Coronavirus: Why You Must Act Now“ vertimas į lietuvių kalbą. Išverstas ir pirmą kartą publikuotas kovo 14 dieną, 01:14 val. Lietuvos laiku. Vertė Emilis Remeikis, redagavo Aurelijus Katkevičius. Vertimu rekomenduojama dalintis su kitais, nurodant adresą į šį tinklaraščio puslapį. Vertimą galima naudoti kitose medijose, tačiau prašoma kaip pirminį šaltinį lietuvių kalba nurodyti šį tinklaraštį ir/ar vertimo autorių.

Atnaujinta kovo 14 dieną, 10:16 val. Lietuvos laiku: žodis „mirtingumas“ pakeistas į žodį „mirštamumas“ dėl skirtingos šių žodžių reikšmės. (VLKK paaiškinimas).

Tekstas atnaujintas ir papildytas tolimesniu vertimu kovo 14 dieną, 12:33 val. Lietuvos laiku.

Tekstas atnaujintas ir vertimas baigtas kovo 14 dieną, 13:50 val. Lietuvos laiku.

Tekstas redaguotas ir atnaujintas kovo 14 dieną, 20:59 val. Lietuvos laiku – ačiū Aurelijui Katkevičiui už teksto redagavimą.

VERTIMO PRADŽIA

Politikai, bendruomenių bei verslo lyderiai: ką daryti ir kada?

Atnaujinta 2020 m. kovo 13 dieną. Dabar atspindi atnaujintas izoliavimo bei rizikos sušvelninimo strategijas. Puslapio apačioje rasite nuorodas į vertimus 19 kitų kalbų. Šis straipsnis sulaukė 24 milijonų peržiūrų per pastarąsias 72 valandas.

Kai tiek gausu informacijos apie koronavirusą, gali būti sunku priimti sprendimus. Ar verta laukti daugiau informacijos? Ar kažką daryti jau šiandien?

Štai kas bus apžvelgiama šiame straipsnyje, kuriame daugybė grafikų, statistikos ir taikomi skirtingi modeliai:

• Kiek koronaviruso atvejų bus jūsų vietovėje?
• Kas nutiks, kai visi atvejai baigsis liga?
• Ką turėtumėte daryti?
• Kada?

Perskaitę šį straipsnį, turėtumėte suprasti:
Koronavirusas ateina ir pas jus.
Jis ateina eksponentiniu greičiu: iš pradžių palaipsniui, o paskui – staiga.
Tai tik dienų klausimas. Galbūt savaitės ar dviejų.
Kai tai nutiks, sveikatos apsaugos sistema bus perpildyta.
Jūsų valstybės gyventojai bus gydomi ligoninių koridoriuose.
Išsekę sveikatos apsaugos darbuotojai palūš. Kai kurie mirs.
Jie turės nuspręsti, kurie pacientai gaus deguonies, o kurie mirs.
Vienintelis būdas nuo to apsisaugoti – palaikyti socialinį atstumą jau dabar. Ne rytoj. Jau šiandien.
Tai reiškia, kad kiek įmanoma daugiau žmonių turėtų likti namuose. Pradedant nuo dabar.

Kaip politikas, bendruomenės ar verslo lyderis, jūs turite galią ir atsakomybę apsaugoti mus nuo to.

Ko gero, šiandien jus kamuoja baimės: kas, jei čia išpūstas burbulas? Žmonės juoksis iš manęs? O galbūt pyks? Ar aš atrodysiu kvailai? Gal geriau palaukti, kol kiti imsis pirmų žingsnių? Ar mano sprendimai stipriai pakenks ekonomikai?

Turite suprasti, kad kai per artimiausias 2-4 savaites visas pasaulis bus uždarytas, jūs įvertinsite tą faktą, kad paskelbdami ir paskatindami žmones laikytis tarpusavio atstumo, galėjote išgelbėti gyvybes. Žmones jūsų nebekritikuos, žmonės jums dėkos už laiku priimtus teisingus sprendimus.

Gerai, pradėkime.

1. Kiek koronaviruso atvejų bus jūsų vietovėje?

1 grafikas: koronaviruso atvejai pasaulyje

Atvejų skaičius stipriai augo, kol Kinijoje jis buvo suvaldytas. Bet tada virusas išplito už Kinijos ribų ir tapo visuotine pandemija, kurios niekas nebegali sustabdyti.

2 grafikas: koronaviruso atvejai už Kinijos ribų

Šiandien daugiausia užsikrėtimų šiuo virusu fiksuojama Italijoje, Irane ir Pietų Korėjoje:

3 grafikas: koronaviruso atvejai atskirose valstybėse

Šiuo metu Pietų Korėjoje, Italijoje ir Irane yra tiek daug užsikrėtusiųjų, kad sunku įžiūrėti kitų valstybių skaičius. Priartinkime grafiko dešinįjį kampą.

4 grafikas: koronaviruso atskirose valstybėse (išskyrus Kiniją, Pietų Korėją, Italiją, Iraną)

Yra daugybė šalių, kuriose virusas plinta beprotiškai greitai. Šiandien dauguma jų yra Vakarų pasaulio šalys.

5 grafikas: Kasdienis užsikrėtimų skaičius tarp kovo 5 ir 6 dienų. Už raudonos linijos valstybės, kuriose kas dvi dienas užsikrėtusiųjų skaičius išauga dvigubai.

Jei paliksim tokį patį susirgimų skaičių bent savaitei, štai kokius rezultatus turėsime:

6 grafikas: Prognozuojamas koronaviruso atvejų skaičius valstybėse (išskyrus Kiniją, Pietų Korėją, Italiją, Iraną)

Norint geriau suprasti, kas mūsų laukia arba kaip nuo to apsisaugoti, verta pažiūrėti į tas šalis, kurios jau susidūrė su šiuo virusu: Kiniją, Rytų valstybes su SARS viruso patirtimi, Italiją.

Kinija

7 grafikas: Įvykių seka Hubei provincijoje. Šaltinis: Tomo Pueyo analizė, remiantis Amerikos medicinos asociacijos žurnalo grafiku ir statistika iš Kinijos užkrečiamų ligų kontrolės ir prevencijos centro.

Tai yra vienas svarbiausių grafikų.
Oranžiniai stulpeliai rodo kasdien Hubei provincijoje oficialiai užfiksuotų atvejų skaičių – kiek žmonių buvo diagnozuoti turintys koronavirusą tą dieną.
Pilki stulpeliai rodo tikrą kasdien susergančių žmonių skaičių. Šie skaičiai nustatomi, kai Kinijos užkrečiamų ligų kontrolės ir prevencijos centro darbuotojai apklausia pacientus ir užfiksuoja, kada prasidėjo jų simptomai.

Deja, šie tikri skaičiai tuo metu nebuvo žinomi. Juos galima įvertinti tik žvelgiant į praeitį, nes medicinos įstaigos nežino, kada kas pradeda jausti simptomus. Jie apie tai sužino tik tada, kai žmogus kreipiasi į gydytoją ir jam yra nustatomas koronavirusas.

Taigi, ką matome grafike: oranžiniai stulpeliai rodo tuos atvejus, apie kuriuos medicinos įstaigos žinojo, o pilki stulpeliai – tikrą situaciją.

Sausio 21-ąją naujai diagnozuotų atvejų skaičius išauga: atsiranda apie 100 naujų atvejų. Realybėje tai 1500 naujų atvejų tą dieną. Bet medicinos įstaigos to nežino. Ką jie žino ir gali patvirtinti, tai yra tie 100 atvejų, kuriuos jie tą dieną nustatė.

Po dviejų dienų atsakingos institucijos uždaro Wuhan miestą. Tuo metu naujai nustatomų atvejų skaičius buvo apie 400 per vieną dieną. Atkreipkite dėmesį į šį skaičių: jie nusprendė uždaryti miestą su 400 naujų atvejų per dieną. Realybėje, tai apie 2500 naujų atvejų per dieną. Bet jie apie tai nežinojo.

Kitą dieną dar 15 kitų miestų Hubei provincijoje yra uždaromi. Iki sausio 23 dienos, kai uždaromas Wuhan miestas, galite stebėti pilką stulpelį, kuris auga labai greitai. Tikrų atvejų skaičius šokiruojantis. Kai tik Wuhan miestas uždaromas, naujų atvejų skaičius pradeda mažėti. Kai sausio 24 dieną uždaromi kiti 15 miestų, tikrų atvejų skaičius (pilkas stulpelis grafike) taip pat sustoja. Po dviejų dienų yra pasiekiamas didžiausias susirgimų atvejų skaičius, kuris nuo tada po truputį pradeda nuo tada mažėti.

Atkreipkite dėmesį, kad oficialių atvejų (oranžinis stulpelis) skaičius vėl išaugo: dar 12 dienų atrodė, kad virusas ir toliau sėkmingai plinta. Bet neplito. Taip buvo dėl to, kad pradėjo reikštis ir stiprėti jau užsikrėtusiųjų simptomai, dėl ko jie dažniau kreipėsi į gydytojus ir sistema galėjo juos sėkmingai identifikuoti.

Ši oficialių ir tikrų atvejų statistika yra svarbi. Turėkime ją omeny, prie jos dar sugrįšime.

Kiti Kinijos regionai buvo puikiai sukoordinuoti centrinės valdžios – buvo imtasi neatidėliotinų ir drastiškų priemonių. Štai kokie to rezultatai:

8 grafikas: koronaviruso atvejai Kinijos regionuose už Hubei ribų, lyginant su Italija, Iranu ir Pietų Korėja

Kiekviena tiesi horizontaliai einanti linija rodo Kinijos regionus su koronaviruso atvejais. Kiekviena jų turėjo galimybę sparčiai šokti į viršų, bet, dėka sausio pabaigoje įgyvendintų priemonių, tai sustabdė viruso plitimą.

Tuo tarpu Pietų Korėja, Italija ir Iranas turėjo visą mėnesį pasimokyti iš klaidų, tačiau to nepadarė. Dar prieš vasario pabaigą šiose šalyse buvo pasiektas didelis užsikrėtimų skaičius, koks buvo fiksuojamas ir Hubei, Kinijoje.

Rytų šalys

Pietų Korėjoje užsikrėtusių sparčiai daugėjo, tačiau ar pagalvojote, kodėl Japonijoje, Taivane, Singapūre, Tailande ar Honkonge taip neįvyko?

9 grafikas: koronaviruso atvejai už Kinijos ribų (rodomos šalys su daugiau nei 50 atvejų kovo 7 dieną; Taivanas tuo metu neturėjo net 50 atvejų, todėl jis nėra pažymėtas grafike)

Visos šios šalys jau yra nukentėjusios nuo SARS viruso 2003 metais. Akivaizdu, kad jos pasimokė iš savo klaidų. Jie išmoko, kaip greitai gali plisti virusinė liga ir kaip rimta tai yra. Štai kodėl jų grafikai, nors ir pradėjo augti anksčiau nei kitose valstybėse, šiandien neatrodo taip tragiškai.

Šiuo metu mes skaitome daugybę istorijų apie tai, kaip virusas staigiai plinta, valdžios institucijos supranta to grėsmę ir imasi veiksmų tai suvaldyti. Tačiau daugybėje valstybių, deja, padėtis visiškai kitokia.

Prieš pereidami prie kitų valstybių apžvalgos, trumpai pažvelkime į Pietų Korėjos atvejį: tai išimtinis atvejis. Koronavirusas buvo suvaldytas pirmiems 30 atvejų. 31 pacientas buvo super-viruso-nešiotojas tūkstančiams žmonių. Kadangi virusas plinta net ir prieš pradedant jausti jo simptomus, o atsakingos institucijos tai suprato kiek vėliau, virusas jau plito po šalį. Visa valstybė stipriai kenčia dėl to vieno atvejo, kuris virusą išnešė į plačiąją visuomenę. Nors ir pradeda matytis bandymai suvaldyti viruso plitimą, tačiau virusas sparčiai plinta kitose šalyse: Italijos skaičiai jau pralenkė Pietų Korėjos skaičius, o Irano skaičiai aplenks rytoj (kovo 10 dieną).

Vašingtono valstija

Jau matėte, kaip užsikrėtimų skaičius auga Vakarų valstybėse ir kaip liūdnai atrodo vos vienos savaitės prognozės. Įsivaizduokite, kokio siaubingo dydžio epidemija mūsų laukia, jei nebus imtasi tokių veiksmų, kaip Wuhan ar kitose Rytų valstybėse.

Pasižūrėkime į kelis atvejus, tokius kaip Vašingtono valstijoje, San Franciske, Paryžiuje ir Madride.

10 grafikas: Vašingtono valstijos atvejai ir mirštamumas

Vašingtonas yra Amerikos Wuhanas. Patvirtintų viruso atvejų skaičius ten auga labai greitai, šiuo metu jau yra 140 patvirtintų atvejų.

Tačiau kai kas įdomaus nutiko šiek tiek anksčiau. Vienu metu mirštamumo skaičius buvo beprotiškai didelis – iš 3 atvejų – viena mirtis.

Iš kitų vietų žinome, kad mirštamumas yra tarp 0,5% ir 5% (apie tai vėliau), tad kaip mirštamumas gali būti 33%?

Paaiškėjo, kad virusas savaites plito nepastebimai. Tai nereiškia, kad buvo tik trys atvejai, tai reiškia, kad atsakingos institucijos žinojo apie 3 atvejus. Taip jau nutiko, kad po vienos mirties, po sudėtingos būklės, buvo pradėta tirti daugiau atvejų.

Tai labai panašu į Kinijos oranžinius ir pilkus stulpelius: jie žinojo tik apie oranžinius stulpelius (oficialius atvejus) ir jie neatrodė taip blogai: tik 3 atvejai. Bet realybėje atvejų buvo šimtai, o gal net ir tūkstančiai.

Štai čia ir problema: jūs žinote tik oficialius skaičius, ne tikruosius. Bet jūs turite žinoti tikruosius skaičius. Kaip galite nuspėti tikruosius skaičius? Pasirodo, yra net keli būdai. Ir aš turiu modelius abiems, tad galite pažaisti su skaičiais čia. (Parsisiųskite kopiją redagavimui iš čia).

Visų pirma, mirčių skaičiai. Jei jūsų vietoje jau yra užfiksuotų mirties atvejų, tai gali padėti nustatyti tikrų atvejų skaičių. Mes žinome, kiek apytiksliai užtrunka laikas nuo viruso pasigavimo iki mirties (17,3 dienos – nuoroda). Tai reiškia, kad asmuo, kuris mirė vasario 29 dieną Vašingtone, ko gero, virusu užsikrėte vasario 12 dieną.

Dabar jūs žinote mirštamumo procentą. Šiam scenarijui aš naudoju 1% (apie tai detaliau padiskutuosime vėliau). Tai reiškia, kad apie vasario 12 dieną jau buvo apytiksliai 100 atvejų toje vietovėje (iš kurių vienas baigėsi mirtimi po 17,3 dienų).

Dabar pasinaudokime atvejo padvigubėjimo situacija (laikas, per kurį vidutiniškai padvigubėja užsikrėtimų) – 6,2. Tai reiškia, kad per tas 17 dienų, per kurias tas vienas žmogus susirgo ir numirė, užsikrėtimo atvejų padaugėjo apie 8 kartus (=2^(17/6)). Tai reiškia, kad jei nenustatoma jokių atvejų, viena mirtis šiandien reiškia 800 tikrų naujų užkrėtimų.

Vašingtone šiandien yra 22 mirtys. Kai skaičiai kinta taip greitai, tai reiškia, kad iš viso šiandien yra apie 16000 tikrų koronaviruso atvejų. Tas skaičius siekia oficialių Italijos ir Irano atvejų skaičių.

Jei pažvelgsime į detales, tai suprasime, kad 19 tų mirties atvejų buvo iš vieno židinio, iš kurio galbūt virusas nepasklido labai plačiai. Taigi, jei laikysime tas 19 mirčių vienu atveju, tai reikš iš viso 4 mirtis šioje valstijoje. Jei atnaujinsime modelį pagal šiuos duomenis, tai vis tiek reikš apie 3000 atvejų šiandien.

Šis Trevoro Bedfordo būdas nustato dabartinę atvejų situaciją pagal virusus ir jų mutaciją.

Apibendrinant galima teigti, jog, ko gero, Vašingtone šiuo metu yra apie 1100 atvejų.

Nei vienas iš šių skaičiavimo būdų nėra tobulas, tačiau prie vienos ir tos pačios išvados: mes nežinome realių atvejų skaičiaus, tačiau jis kur kas didesnis nei oficialiai skelbiami skaičiai. Tai jau nebe šimtai atvejų, tai tūkstančiai. O gal ir dar daugiau.

San Francisko įlankos vieta

Iki kovo 8 dienos, šioje įlankoje mirčių nebuvo. Tai neleido net spėlioti, kiek realių atvejų ten yra. Oficialiai užfiksuoti 86 atvejai. Amerika neatlieka pakankamai tyrimų, nes neturi tam skirtų priemonių. Valstybė nusprendė sukurti savo tyrimo įrankius, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, yra neveiksmingi.

Žemiau nurodomi atliktų tyrimų skaičiai skirtingose valstybėse kovo 3 dieną:

Šaltinis: Tomo Pueyo analizė su duomenimis iš Worldometer. Visų skaičių šaltiniai nurodomi čia.

Turkija, kurioje oficialiai nėra užfiksuotas nė vienas koronaviruso atvejis, atliko 10 kartų didesnį skaičių tyrimų vienam gyventojui nei Amerika. Šiandien padėtis ne ką geresnė – 8000 atliktų tyrimų Amerikoje reiškia, kad buvo ištirti 4000 žmonių.

10.b grafikas: koronaviruso tyrimai, atlikti milijonui žmonių skirtingose šalyse (kovo 9 dienos duomenys)

Štai čia jūs galite pažiūrėti ir palyginti dalį oficialių atvejų su realiais atvejais. Kaip nuspręsti, kuriuos naudoti? San Francisko įlankoje buvo tiriami visi, kurie keliavo ar buvo kontakte su tais, kurie keliavo, tai reiškia, kad jie žinojo apie daugumą su keliavimu susijusių atvejų, bet nieko nežinojo apie bendruomenėje plintančius virusus. Žinant viruso plitimo bendruomenėje situaciją bei kaip virusą platina keliavusieji, jau galima nustatyti realių atvejų skaičių.

Aš pasižiūrėjau į Pietų Korėjos santykį, kur yra puikūs statistiniai duomenys. Iki tol, kol oficialių atvejų skaičius buvo 86, procentaliai bendruomenėje plitusio viruso atvejų buvo 86% (86 ir 86% yra sutapimas).

Dabar jau galime apskaičiuoti realių atvejų skaičių. Jei San Francisko įlankoje šiandien yra 86 atvejai, tai realių atvejų skaičius yra apie 600.

Prancūzija ir Paryžius

Prancūzija teigia turinti 1400 atvejų ir 30 mirčių. Naudojant abu aukščiau aprašytus metodus, realių atvejų skaičius gali būti nuo 24000 iki 140000.

Leiskite man pasikartoti: realių atvejų skaičius Prancūzijoje gali būti tarp vieno ar kito skaičiaus arba gerokai didesnis nei oficialiai skelbiamas.

Netikite manimi? Dar kartą pasižiūrėkime į Wuhan grafiką.

11 grafikas. Įvykių Hubei laiko juosta

Jei sudėsime visus atvejus, pažymėtus oranžine spalva, iki sausio 22 dienos, gausime 444 atvejus. Dabar sudėkime visus pilkai pažymėtus atvejus. Gausime apie 12000 atvejų. Taigi, kai Wuhan skelbė ir galvojo, kad turi 444 atvejus, ten jų jau buvo 27 kartus daugiau. Jei Prancūzijai atrodo, kad jie turi 1400 atvejų, tai, ko gero, iš tikrųjų jų yra dešimtys tūkstančių.

Ta pati matematika galioja ir Paryžiui. Su apytiksliai 30 atvejų mieste tikrasis skaičius gali siekti šimtus, o gal net ir tūkstančius. Su 300 atvejų Ile-de-France regione, galutinis atvejų skaičius regione gali viršyti dešimtis tūkstančių.

Ispanija ir Madridas

Ispanija turi labai panašius skaičius kaip ir Prancūzija (1200 atvejų ir 1400 atvejų; abi šalys turi po 30 mirčių). Tai reiškia, ta pati taisyklė galioja: Ispanija šiandien turbūt jau turi apie 20000 realių atvejų.

Comunidad de Madrid regione iš visų yra 600 oficialių atvejų ir 17 mirčių, kas, ko gero, reiškia, kad iš tikrųjų ten yra tarp 10000 ir 60000 atvejų.

Jei skaitote šią statistiką ir sau sakote “Neįmanoma, tai tiesiog negali būti tiesa”, pagalvokite apie tai: su tokiais oficialiais skaičiais Wuhan jau buvo užsidaręs nuo pasaulio.

Su tokiais atvejų skaičiais, kokie šiandien yra Amerikoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Irane, Vokietijoje, Japonijoje, Nyderlanduose, Danijoje, Švedijoje ar Šveicarijoje, Wuhan miestas jau buvo užsidaręs nuo pasaulio.

Ir jei sau sakote “na, bet gi Hubei yra tik vienas regionas”, leiskite jums priminti, kad tas regionas turi beveik 60 milijonų žmonių, yra didesnis už Ispaniją ir savo plotu panašus į Prancūziją.

2. Kas nutiks, jei šie koronaviruso atvejai materializuosis?

Taigi, koronavirusas jau čia. Jis nematomas ir plinta beprotiškai greitai.

Kas nutiks, kai šis virusas pasieks mūsų valstybes? Lengva nuspėti, nes jau turime keletą vietų, kur tai vyksta. Geriausi to pavyzdžiai – Hubei regionas Kinijoje ir Italija.

Mirštamumas

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) skaičiuoja, kad mirštamumas (tų, kurie pasigavo virusą ir nuo jo mirė) yra 3,4%. Šis skaičius be konteksto, tad leiskite jį paaiškinti.

12 grafikas: Mirštamumas: Mirtys / visų atvejų skaičius

Skaičius priklauso nuo valstybės ir momento: 0,6% Pietų Korėjoje ir 4,4.% Irane. Kaip čia taip? Pabandykime tai suprasti.

Yra du būdai apskaičiuoti mirštamumą: mirtys/bendras atvejų skaičius arba mirtys/užbaigti atvejai. Pirmuoju būdu skaičiai nuvertinami, nes daugybė aktyvių atvejų vis dar gali baigtis mirtimi. Antruoju atveju skaičiai pervertinami, nes mirties atvejai greičiau uždaromi nei tų, kurie pasveiksta.

Ką aš padariau, tai pasižiūrėjau, kaip abu šie atvejai kinta laike. Abu skaičiai susijungs į tą patį rezultatą, kai visi atvejai bus užbaigti, tad jei projektuosime praeities tendencijas ateičiai, galėsime spėti, kokie galiausiai bus mirštamumo skaičiai.

Tai yra tai, ką jūs matote statistikoje. Kinijos mirštamumas dabar yra tarp 3,6% ir 6,1%. Jei projektuosime tai ateičiai, susijungę rezultatai sieks apie 3,8%-4%. Tai yra dvigubai daugiau nei dabar numatoma ir 30 kartų blogiau nei gripo skaičiai.

Tai sukūrė dvi visiškai skirtingas realybes: Hubei regiono ir visos likusios Kinijos.

13 grafikas: Mirštamumas Hubei regione, Kinijoje

Mirštamumas Hubei regione, ko gero, susijungs link 4,8%, o likusioje Kinijos dalyje jis susijungs prie apytiksliai 0,9%.

14 grafikas: Mirštamumas Kinijoje, be Hubei regiono

Aš taip pat paskaičiavau padėtį Irane, Italijoje ir Pietų Korėjoje – šalyse, kuriose yra pakankamai daug mirčių, kad būtų galima atlikti panašius skaičiavimus.

15 grafikas: koronaviruso mirštamumas Irane, projekcija

16 grafikas: koronaviruso mirštamumas Italijoje, projekcija

17 grafikas: koronaviruso mirštamumas Pietų Korėjoje, projekcija

Irano ir Italijos mirčių skaičius / galutinis atvejų skaičius susijungia ir yra panašus, tarp 3%-4%. Mano spėjimas toks, kad jų skaičiai baigsis kažkur prie to procento.

17.b grafikas: Lovų skaičius / 1000 žmonių skirtingose valstybėse

Pietų Korėja yra įdomiausias pavyzdys, nes šie du skaičiai yra siaubingai vienas nuo kito atitolę: mirčių / visų atvejų skaičius siekia vos 0,6%, kai tuo tarpu mirčių / užbaigtų atvejų skaičius iššoka iki 48%. Mano spėjimas būtų, jog ten vyksta keli labai unikalūs dalykai. Visų pirma, jie atlieka tyrimus visiems (kai yra tiek daug atvirų atvejų, mirštamumo skaičius yra mažas) ir taip paliekami atvejai ilgesniam laikui (tačiau vos tik pacientas miršta, jo atvejis yra greitai uždaromas). Antra, jie turi labai daug lovų ligoninėse (žr. 17.b grafiką). Ten taip pat gali būti ir kitų priežasčių apie kurias mes nieko nežinome. Aktualu tai, kad mirčių/atvejų skaičius nuo pat pradžių buvo apie 0,5%, iš to plaukia prielaida, kad taip ir bus toliau. Daugiausiai įtakos tam, ko gero, daro stipri sveikatos apsaugos sistema ir krizių valdymas.

Paskutinis susijęs pavyzdys yra iš „Diamond Princess“ kruizinio laivo, kuriame mirštamumas (su 706 atvejais, 6 mirtimis ir 100 pasveikimais) sudaro tarp 1% ir 6,5%.

Atkreipkite dėmesį, kad amžiaus pasiskirstymas kiekvienoje valstybėje taip pat turės įtakos: kadangi vyresnio amžiaus grupės žmonių mirštamumas didesnis, valstybės, kurių visuomenė yra senstanti, kaip antai Japonija, bus labiau paveiktos šio viruso nei kad jaunesnės valstybės, kaip antai Nigerija. Taip pat svarbios ir oro sąlygos, ypač drėgmė ir temperatūra, tačiau vis dar nėra aišku, kaip tai paveiks viruso plitimą ir mirštamumą.

Apibendrinant galima teigti, jog:

• Atmetant tai, galima teigti jog šalys, kurios yra pasiruošusius kovai su virusu, turės apytiksliai 0,5% (Pietų Korėja) ir 0,9% (likusi Kinijos dalis) mirštamumą.
• Šalys, kurios bus nepasiruošusius, susidurs su 3%-5% mirštamumu.

Kitaip tariant: valstybės, kurios reaguos greitai, galės sumažinti mirštamumo skaičių dešimteriopai. Ir tai tik skaičiuojant mirštamumą. Nereikia būti proto bokštu, jog suprastumei, kad imantis drastiškų priemonių taip pat galima stipriai sumažinti užsikrėtusių žmonių skaičių.

Taigi, kam valstybė turi būti pasiruošusi?

Tai bus stipri užgultis medicinos sistemai.

Apytiksliai 20% atvejų reikalinga hospitalizacija, 5% atvejų reikalinga intensyvios prežiūros skyriaus lova ir apie 2,5% visų atvejų reikalinga labai rimta medicininė pagalba, panaudojant plaučių ventiliavimo įrangą (Dirbtinė plaučių ventiliacija (DPV) – daugiau informacijos: anglų kalba; lietuvių kalba).

18 grafikas: Amerikos ligoninių asociacijos (American Hospital Association) prezentacija, kurioje aprašomi geriausi spėjimai dėl Koronaviruso įtakos Amerikos sveikatos apsaugos sistemai 2020 metais

Problema ta, kad tokių plaučių ventiliavimo įrenginių nėra taip paprasta pagaminti ar įsigyti. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus Amerikoje tokių įrenginių buvo 250.

Taigi, jei taip nutinka, kad iš viso yra 100000 (šimtas tūkstančių) užsikrėtusių žmonių, dauguma jų norės atlikti tyrimus. Apie 20000 bus reikalinga hospitalizacija, 5000 reikės lovos intensyvios priežiūros skyriuose ir 1000 jų reikės tokių įrenginių, kurių šiai dienai mes neturime pakankamai. Ir šie skaičiai tik nuo 100000 (šimto tūkstančių) patvirtintų atvejų.

Ir čia net neskaičiuojant kaukių. Tokia valstybė kaip Amerika turi 1% kaukių, reikalingų apsaugoti sveikatos apsaugos sistemos darbuotojus. Jei vienu metu ligoninėse pasirodys labai daug užsikrėtusių žmonių, šių kaukių užteks vos 2 savaitėms.

Tokios valstybės kaip Japonija, Pietų Korėja, Honkongas ar Singapūras, taip pat ir likusieji Kinijos regionai už Hubei ribų, buvo pasiruošę ir suteikė pagalbą tiems pacientams, kuriems to reikėjo.

Bet likusioji Vakarų pasaulio dalis suka Hubei provincijos ir Italijos keliu. Taigi, kas ten vyksta?

Kaip atrodo perpildyta sveikatos apsaugos sistema

Tai, kas įvyko Hubei provincijoje ir Italijoje, pradeda panašėti. Hubei pastatė dvi ligonines per dešimt dienų, bet net ir tai nepadėjo sumažinti perpildytos sveikatos apsaugos sistemos problemų.

Internete (Italijos naujienose; Twitter socialiniame tinkle – @cryptowhale; @jasonvanschoor) plinta žmonių istorijos, kad pacientams pagalba yra suteikiama koridoriuose, laukimo salėse…

Sveikatos apsaugos darbuotojai valandų valandas dėvi tas pačias apsaugos priemonės, nes jų tiesiog nėra pakankamai. Dėl to jie negali palikti infektuotos patalpos dar kažkiek valandų. Kai galiausiai jiems pavyksta palikti patalpas, jie būna palūžę, dehidratavę ir išsekę. Nebegalioja jokie darbo grafikai. Žmonės iškviečiami iš savo pensijų, kad padėtų savo kolegoms. Net ir tie, kurie nieko bendro su medicina neturi, yra per naktį apmokomi, kaip padėti ir atlikti esminius vaidmenis. Visi nuolat budi laukdami iškvietimo.


Nuotraukoje italė medicinos darbuotoja Francesca Mangiatordi kovos su virusu įkarštyje.

Ir taip iki tol, kol jie suserga patys. Tai nutinka dažnai, nes jie nuolat yra šalia viruso židinio be tinkamos apsaugos priemonių. Kai taip nutinka, jie turi būti karantine 14 dienų, per kurias jie negali atlikti savo darbo ir padėti kitiems. Geriausiu atveju – prarastos 2 savaitės. Blogiausiu – jie miršta.

Blogiausia situacija tada, kai pacientams tenka dalintis plaučių ventiliavimo įranga. Žinoma, ta įranga neįmanoma dalintis, todėl sveikatos apsaugos darbuotojai yra priversti rinktis, kuriems pacientams suteikti pagalbą. Tai tiesiogiai reiškia viena – sprendimą, kurie gyvens, o kurie mirs.

„Po kelių dienų mes turime rinktis. (…) Ne kiekvienam gali būti prijungtas aparatas. Mes sprendžiame pagal amžių ir sveikatos būklę.“ – teigė Italijos gydytojas Christian Salaroli. Pilnas straipsnis anglų kalba čia.

Štai taip atrodo medicinos darbuotojai Kinijoje prie kenčiančių pacientų.

Visa tai veda prie 4% mirštamumo lygio, vietoj apytiksliai 0,5%. Jei norit, kad jūsų šalis atsidurtų prie 4% mirštamumo lygio – šiandien tiesiog nieko nedarykite.

Nuotraukoje iš palydovo užfiksuotos Irano miesto Qom kapinės „Behesht Masoumeh“. Šaltinis: The Guardian ir The New York Times.

3. Ką aš turėčiau daryti?

Išlyginti kreivę („Flatten the Curve“, angl.)

Tai jau oficialiai pandemija. Ji nebegali būti ištrinta. Tačiau mes visi galime sumažinti jos įtaką.

Kai kurios šalys elgiasi pavyzdingai. Geriausias pavyzdys yra Taivanas, kuris, nors ir yra ekstremaliai susijęs su Kinija, šiai dienai turi mažiau nei 50 atvejų. Šis tekstas (nuoroda) paaiškina visus veiksmus, kurių Taivanas ėmėsi pakankamai anksti, kad užkirstų kelią viruso plitimui.

Jie sugebėjo sulaikyti virusą, kol tuo tarpu daugelis kitų šalių pritrūko patirties ir to nepadarė. Dabar šios šalys žaidžia kitą skirtingą žaidimą: suvaldymą. Jie turi paversti šį virusą kaip įmanoma mažiau kenksmingu.

Jei sumažinsime užsikrėtimų skaičių kiek įmanoma daugiau, mūsų sveikatos apsaugos sistema pajėgs padėti jau užsikrėtusiems daug geriau, taip sumažindama mirštamumo lygį. Jeigu sugebėsime užsikrėtimų skaičių padalinti per ilgesnį laiką, likusi visuomenės dalis galės pasiskiepyti nuo šio viruso, taip dar labiau sumažindami plitimo riziką. Taigi, tikslas yra ne sunaikinti koronaviruso plitimą, o jį atidėti vėlesniam laikui. (Šaltinis – nuoroda).

Kuo labiau pavėlinsime susirgimų atvejus, tuo geriau sveikatos apsaugos sistema sugebės funkcionuoti, tuo mažesnis bus mirštamumo skaičius, tuo didesnė dalis likusios visuomenės galės būti paskiepyta nuo šio viruso.

Taigi, kaip išlyginti kreivę?

Socialinė distancija (laikymasis atstumo)

Yra vienas paprastas dalykas, kurį galime padaryti visi mes ir žinoti, kad tai veikia: socialinė distancija, arba kitaip – laikymasis atstumo.

Jei grįšime prie Wuhan grafiko, prisiminsime, kad kuo greičiau užkrėsta vietovė uždaroma, tuo greičiau pradeda mažėti sergančiųjų skaičius. Taip yra todėl, kad žmonės nesantykiauja vieni su kitais ir virusas negali plisti.

Dabartiniai moksliniai tyrimai rodo, kad virusas gali plisti per 2 metrus jei kas nors nusikosėja. Kitu atveju lašeliai nukrinta ant žemės ir jūsų neužkrečia.

Labiau užkrečiama per paviršius: virusas gali išgyventi iki 9 dienų ant skirtingų metalinių, keramikinių ir plastikinių paviršių. Tai reiškia, kad durų rankenos, stalai ar liftuose esantys mygtukai gali būti siaubingai pavojingi infekcijos pernešėjai.

Vienintelis tikrai veiksmingas būdas yra socialinė distancija – atstumo laikymasis: žmonės turėtų būti namuose kiek įmanoma ilgiau, kol virusas praeis.

Tai jau buvo įrodyta praeityje. Pavyzdžiui, 1918 metų gripo pandemijos atveju.

Ko galime pasimokyti iš 1918 metų gripo pandemijos

Galite matyti, kaip išaugo sergamumo ir mirčių lygis Filadelfijoje (Philadelphia), kai nebuvo imtasi greitų veiksmų. Palyginkite tai su St Louis, kurie tai padarė.

Dabar pasižiūrėkime į Denverio atvejį, kuris iš pradžių ėmėsi griežtų priemonių, o vėliau jas sušvelnino. Susirgimo padaugėjo dvigubai. Antrasis šuolis buvo didesnis nei pirmasis.

Jei apibendrinsime, štai ką gauname:

21 grafikas: plaučių uždegimo ir gripo mirštamumas, lyginant su viešojo sveikatos sektoriaus reagavimo laiku

Šis grafikas rodo 1918 metų gripo Amerikoje situaciją – kiek daug mirčių tuo metu buvo atskiruose miestuose, priklausomai nuo to, kaip greitai buvo imamasi tam tikrų veiksmų. Pavyzdžiui, tokiame mieste kaip St Louis veiksmų buvo imtasi 6 dienomis anksčiau nei Pittsburgh, ir tai galiausiai lėmė, kad mirčių vienam gyventojui buvo dvigubai mažiau. Vidutiniškai, jei veiksmų buvo imamasi 20 dienų anksčiau, tai dvigubai sumažino mirčių skaičių.

Italija pagaliau tai suprato. Iš pradžių, sekmadienį, jie uždarė visą Lombardijos regioną, kitą dieną, pirmadienį, jie suprato savo klaidą ir uždarė visą šalį.

Viliamės, kad ateinančiomis dienomis pradėsime matyti to padarinius. Žinoma, tai gali užtrukti vieną-dvi savaites. Prisiminkite Wuhan grafiką: ten buvo 12 dienų vėlavimas tarp tos dienos, kai buvo paskelbtas provincijos uždarymas ir to, kai pradėjo mažėti oficialių atvejų (oranžinis stulpelis) skaičius.

Kaip politikai gali prisidėti prie socialinės distancijos?

Šiomis dienomis politikai savęs klausia ne to, ar jie turėtų kažko imtis, bet kokie būtų tinkami veiksmai, kurių reikia imtis.

Yra keletas epidemijos kontroliavimo veiksmų, pradedant numatymu ir baigiant likvidavimu. Deja, tačiau daugeliui variantų jau per vėlu. Su tokiais užsikrėtusiųjų skaičiais, vieninteliai du likę variantai yra sulaikymas ir situacijos sušvelninimas.

Sulaikymas

Sulaikymas reiškia užtikrinimą, kad visi atvejai yra identifikuoti, kontroliuojami ir izoliuoti. Tai yra puikiai vykdoma Singapūre, Honkonge, Japonijoje ar Taivane. Jie labai greitai ribojo atvykstančių žmonių skaičių, identifikavo sergančius, iš karto juos izoliavo, naudojo puikias apsaugos priemones, kad apsaugotų savo sveikatos darbuotojus, surinko visus kontaktus, laikė juos karantine… Tai ypač veiksminga, kai tam yra pasiruošta ir tai daroma anksti, dėl to stipriai nežlugdant ekonomikos.

Jau kalbėjau apie Taivano atvejį, tačiau Kinijos atvejis irgi geras. Laikas, per kurį buvo suvaldytas virusas, yra kosminis. Pavyzdžiui, jie turėjo iki 1800 komandų, susidedančių iš 5 asmenų, kurių kiekvienas sekė kiekvieną užsikrėtusįjį, kiekvieną, su kuriuo tas žmogus bendravo, tuomet kiekvieną tą, kuris bendravo su pastaraisiais, ir taip izoliavo daugybę žmonių. Štai kaip jie suvaldė virusą savo milijardo žmonių valstybėje.

Tai yra visiškai kitaip nei veikė Vakarų valstybės. Ir tai daryti jau per vėlu. Paskutiniai Amerikos pranešimai skelbia, kad keliavimas iš Europos į Ameriką yra uždraustas – toks tas Amerikos bandymas sulaikyti virusą savo šalyje, kurioje jau šiandien yra tris kartus daugiau atvejų nei Hubei provincijoje buvo, kai ji buvo uždaryta nuo pasaulio. Kaip galime žinoti, ar to užtenka? Galime tai suprasti pasižiūrėdami į Wuhan keliavimo uždraudimo situaciją.

21.b grafikas: Viruso plitimo vėlavimas Kinijoje, paremtas keliavimo ribojimais (šaltinis)

Šis grafikas rodo, kokią įtaką viruso plitimui turėjo draudimas keliauti Wuhan mieste. Apskritimų dydis rodo kasdienių atvejų skaičių. Viršutinė linija rodo situaciją, kai niekas nėra daroma. Likusios dvi linijos rodo, kokia viruso plitimo situacija, kai yra 40% ir 90% keliavimpo ribojimas. Šis modelis sukurtas epidemiologų, nes mes patys to žinoti negalime.

Jei nematote didelio skirtumo, jūs teisūs. Labai sudėtinga matyti pokytį vykstant epidemijai.

Mokslininkai spėja, kad vis dėlto buvo taip, kad judėjimo apribojimas Wuhan mieste tiesiog atidėjo viruso plitimą Kinijoje 3-5 dienomis.

Taigi, ką apie tokį keliavimo ribojimą spėjo mokslininkai?

21.c grafikas: koronaviruso plitimo pavėlinimas, kuriam įtakos turi keliavimo ribojimai

Viršutinis blokas toks pats, kurį matėte aukščiau. Kiti du blokai rodo užkrečiamumų mažėjimą. Jei užkrečiamumų skaičius sumažės 25% (per socialinę distanciją – atstumo laikymąsi), tai ištiesins kreivę ir pavėlins susirgimų išaugimą net 14 savaičių. Užkrečiamumų sumažėjimas per 50% rodo, kad epidemija net neprasidės per ketvirtį.

Amerikos administracijos sprendimas uždrausti keliavimą Europos lygmeniu yra geras: tai, ko gero, laimi mums kelias valandas, galbūt net dieną ar dvi. Bet ne daugiau. To nepakanka. Tai yra tiesiog sulaikymas, bet ne situacijos sušvelninimas, ko šiuo metu ir reikia.

Kai atvejų skaičius populiacijoje auga šimtais ar net tūkstančiais, norint apsaugoti nuo to, kas artėja, nebeužtenka tiesiog susekti egzistuojančius atvejus ir juos izoliuoti. Kitas lygis – situacijos sušvelninimas.

Situacijos sušvelninimas (mitigation, angl.)

Situacijos sušvelninimas reikalauja stiprios socialinės distancijos (atstumo laikymosi). Žmonės turi nustoti leisti laiką už namų ribų, kad sumažintų užsikrėtimų skaičių (R) (kuris yra apytiksliai 2-3 atvejai be jokių priemonių) iki mažiau 1, kol galiausiai išnyksta.

Padėties sušvelninimas reikalauja uždaryti įmones, parduotuves, viešąjį transportą, mokyklas… Kuo blogesnė situacija, tuo griežtesnis socialinės distancijos (atstumo laikymosi) reikalavimas. Kuo anksčiau įvedamos griežtos priemonės, tuo mažiau laiko reikia jas taikyti. Kuo greičiau fiksuojami atvejai, tuo mažiau žmonių yra užkrečiama.

Tai yra būtent tai, ką turėjo padaryti Wuhan miestas. Tai yra tai, ką Italija priverstinai turėjo padaryti. Kadangi virusas plinta, vienintelė priemonė yra atskirti tas vietoves nuo pasaulio ir neleisti jam plisti toliau.

Su tūkstančiais oficialių ir jau patvirtintų atvejų (ir dešimtimis tūkstančių realių atvejų), tai yra būtent tai, ką tokios šalys kaip Iranas, Prancūzija, Ispanija, Vokietija, Šveicarija ar Amerika turi daryti.

Bet jie to nedaro.

Kai kurie verslai leidžia savo darbuotojams dirbti iš namų. Ir tai yra fantastiškai gerai.
Kai kurie masiniai renginiai yra atšaukiami.
Kai kurios užkrėstos teritorijos karantinuoja save.

Visos šios priemonės sulėtins viruso plitimą. Jos padės sumažinti plitimo skaičius nuo 2,5 iki 2,2, galbūt iki 2. Bet to neužtenka, kad skaičius nukristų iki žemiau 1 ir taip epidemija būtų sustabdyta. O tai padaryti būtina, jei norime ištiesinti kreivę.

Taigi, kyla klausimas: ką dar galime padaryti, kad sumažintume plitimo skaičių? Štai ką Italija pateikia mums visiems:

  • Niekas negali atvykti ir išvykti iš uždarytų vietų, nebent yra įrodoma, kad tai būtina dėl šeimos ar darbo priežasčių.
  • Judėjimo uždarytose teritorijose turi būti vengiama, nebent tai yra būtina dėl neatidėliotinų asmeninių priežasčių arba darbo reikalų, kurie negali būti atidėti vėlesniam laikui.
  • Žmonės, turintys simptomų (kvėpavimo takų sutrikimų ir karščiavimą) yra skatinami likti namuose.
  • Stabdomas standartinis sveikatos apsaugos darbuotojų poilsio laikas.
  • Uždaromos visos švietimo įstaigos (mokyklos, universitetai…), sporto klubai, muziejai, slidinėjimo kurortai, kultūriniai ir socialiniai centrai, baiseinai, teatrai.
  • Barai ir restoranai dirba nuo 6 ryto iki 6 vakaro ir privalo užtikrinti savo svečiams bent vieno metro atstumą tarp jų.
  • Visi barai ir klubai turi būti uždaryti.
  • Visa komercinė veikla privalo palaikyti bent vieno metro atstumą nuo kliento. Tie, kurie to negali užtikrinti, privalo užsidaryti. Maldos namai gali būti atviri iki tol, kol gali užtikrinti šią sąlygą.
  • Šeimos ir draugų lankymai ligoninėse yra ribojami.
  • Darbo susitikimai turi būti atidėti. Turi būti skatinamas darbas iš namų.
  • Visi sporto renginiai ir konkursai, vieši ar privatūs, atšaukiami. Svarbiausi įvykiai gali būti organizuojami už uždarų durų.

Po kelių dienų Italija pridėjo: „Ne, iš tikrųjų, visi verslai, kuriems nėra gyvybiškai svarbu vykdyti veiklos, privalo būti uždaryti. Tad dabar mes uždarome visas komercines veiklas, biurus, kavines ir parduotuves. Tik transporto paslaugos, vaistinės ir maisto prekių parduotuvės liks atviros“.

Vienas iš būdų – palaipsniui didinti priemones. Deja, tai suteikia brangaus laiko viruso plitimui. Jei norite būti saugūs, imkitės Wuhan miesto priemonių. Žmonės galbūt šiandien nebus patenkinti tokiais sprendimais, tačiau vėliau jums padėkos.

Kaip verslo lyderiai gali prisidėti prie socialinės distancijos?

Jei esate verslo lyderis ir norite žinoti, ką reikia daryti, geriausias šaltinis jums yra Staying Home Club.

Tai yra socialinės distancijos politikos taisyklių sąrašas, kurio laikomasi JAV technologijų  kompanijose – šiuo metu, 328-iose.

Jos apima leidimą arba reikalavimą dirbti iš namų, lankymosi, keliavimo ar renginių ribojimą.

Yra ir daugiau dalykų, ką kiekvieną kompanija turėtų apsibrėžti. Pavyzdžiui, ką daryti su pagal valandinę darbo sutartį dirbančiais darbuotojais; ar laikyti biurą atvirą ar ne; kaip imti interviu; ką daryti su kavinėmis ir valgyklomis… Jei norite žinoti, ko ėmėsi mano kompanija (Course Hero), kokių priemonių priemonių buvo imtasi, štai čia rasite aprašymą (anglų kalba).

4. Kada?

Labai realu, kad sutinkate su viskuo, ką iki šiol perskaitėte, tačiau galvojate, kada gi reikėtų imtis atitinkamų veiksmų. Aptarkime kitką – kokius veiksnius turime kiekvienai priemonei.

Rizika paremtas modelis veiksniams nustatyti

Kad galėtume tai nustatyti, sukūriau tokį modelį (štai čia galite parsisiųsti jo kopiją redagavimui).

Šis modelis gali padėti apskaičiuoti realių atvejų skaičių jūsų vietovėje bei galimybes, jog jūsų darbuotojai jau yra užsikrėtę šiuo virusu, kaip tai keisis einant laikui ir kaip tai gali padėti priimti sprendimą, ar ir toliau likti veikti be jokių veiklos ribojimų.

Šis modelis mums pasako tokius dalykus:

  • Jei jūsų įmonė turi 100 darbuotojų Vašingtone, kuriame jau užfiksuota 11 mirčių nuo šio viruso kovo 8 dieną, tuomet yra 25% tikimybė, kad bent vienas jūsų darbuotojų buvo užkrėstas ir jūs turėtumėte nedelsiant uždaryti savo biurą.
  • Jei jūsų įmonė turi 250 darbuotojų Pietinėje įlankoje (South Bay), kur oficialiai yra užfiksuoti 22 atvejai  kovo 8 dieną, o tikrasis atvejų skaičius, ko gero, siekia bent jau 54 atvejus, tai kovo 9 dieną turėjote apytiksliai 2% tikimybę, kad bent vienas jūsų darbuotojas buvo užkrėstas ir jūs taip pat turėtumėte uždaryti savo biurą.
  • (Papildyta kovo 12 dieną) Jei jūsų įmonė veikia Paryžiuje ir turi 250 darbuotojų, tai šiandien yra net 95% tikimybė, kad bent vienas jūsų darbuotojų turi koronavirusą ir jūs turite uždaryti savo biurą nuo rytojaus.

Modelyje naudojamos sąvokos kompanija/įmonė (company) ir darbuotojas (employee), bet tuo pačiu metu modelis gali būti naudojamas ir kitiems atvejams: mokykloms, viešajam transportui… Taigi, jei jūs turite tik 50 darbuotojų Paryžiuje, bet jie visi keliauja traukiniu, prasilenkia su tūkstančiais kitų žmonių, tuomet tikimybė, kad nors vienas iš jų užsikrės virusu yra kur kas didesnė ir jūs nedelsiant turite uždaryti savo biurą.

Jei vis dar dvejojate ir priešinatės šiai informacijai, supraskite, kad 26% užsikrėtimų įvyksta dar prieš pasirodant pirmiems simptomams.

Ar esate lyderių komandos dalis?

Ši matematika yra labai egoistiška. Ji žiūri į kiekvienos kompanijos riziką individualiai ir mes prisiimame tik tiek rizikos, kiek norime, iki tol, kol koronaviruso plaktukas galiausiai uždarys mūsų biurus.

Tačiau jei jūs esate tarp verslo lyderių ar politikų, jūsų skaičiavimai turėtų būti atliekami ne vienos kompanijos mastu, bet visumos. Matematika tuomet keičiasi: kokia yra tikimybė, kad bet kuri jūsų įmonių yra užkrėsta? Jei jūsų grupėje yra 50 įmonių, kurių kiekvienoje vidutiniškai dirba apie 250 žmonių, biurai yra San Francisko Įlankos vietovėje, tuomet yra 35% tikimybė, kad bent vienoje jūsų įmonėje yra užkrėstas darbuotojas ir net 97% tikimybė, kad tai paaiškės jau kitą savaitę. Pridėjau papildomą langą modelyje, kad galėtumėte tai pasitikrinti patys.

Apibendrinimas: laukimo kaina

Gali būti baisu priimti sprendimą šiandien, bet jūs neturite galvoti apie tai tokiu būdu.

22 grafikas: modelis, kuris vaizduoja, kaip per vieną dieną kinta naujų koronaviruso atvejų skaičius, kai imamasi socialinės distancijos priemonių

Šis teorinis modelis rodo skirtingas bendruomenes: vieni nesiėmė jokių socialinės distancijos priemonių, kiti jų ėmėsi nuo tam tikros dienos, o treti viena diena vėliau nei pirmieji. Šie skaičiai yra išgalvoti (juos pasirinkau, kad galėčiau pavaizduoti Hubei atvejį su maždaug 6000 naujų atvejų). Šie skaičiai yra pasirinkti tik iliustracijai sukurti ir parodyti, kokia svarbi yra viena diena, kai kažkas taip sparčiai auga. Jūs galite matyti, kad vienos dienos pavėlinimas nėra svarbus, tačiau vėliau skaičiai sueina į nulį.

O kaip yra su tais sudedamais atvejais?

23 grafikas: modelis, kuris vaizduoja, kaip per vienos dienos skirtumą kinta naujų koronaviruso atvejų skaičius, kai imamasi socialinės distancijos priemonių

Šiame teoriniame modelyje matome, kad jei Hubei sprendimas būtų priimtas viena diena vėliau, tai jau būtų buvę net 40% daugiau atvejų! Taigi, galima spėti, kad jei Hubei valdžia būtų priėmusi sprendimą dėl uždarymo sausio 22 dieną, o ne sausio 23 dieną, kaip tai padarė, tuomet atvejų skaičius galėjo būti sumažintas net 20000 (dvidešimt tūkstančių) atvejų.

Ir atminkite, tai tik atvejai. Mirštamumas bus kur kas didesnis ne tik dėl to, kad bus tiesiogiai 40% daugiau mirčių, bet ir dėl to, kad bus kur kas rimtesnis sveikatos apsaugos sistemos griuvimas. O tai prives prie 10 kartų didesnio mirčių skaičiaus nei matėme iki šiol. Taigi, vienos dienos socialinės distancijos skirtumas gali baigtis sprogstančiu dvigubai didesniu mirčių skaičiaus augimu jūsų bendruomenėje bei daug daugiau atvejų ir išaugusiu mirštamumo skaičiumi.

Tai yra eksponentinė grėsmė. Kiekviena diena svarbi. Kai sprendimai pavėlinami viena diena į ateitį, tai padaro įtaką ne keliems atvejams. Taip iš karto yra paveikiami šimtai ar net tūkstančiai atvejų jūsų bendruomenėje. Kiekvieną dieną, kol neįvedama socialinė distancija, šie atvejai auga beprotiškai greitai.

Pasidalink su pasauliu

Tai turbūt vienas iš tų dešimtmečio įvykių, kai pasidalijimas straipsniu gali išgelbėti gyvybes. Žmonės turi tai suprasti, kad galėtų išvengti katastrofos. Laikas veikti yra dabar.

VERTIMO PABAIGA

Pilnas tekstas anglų kalba; rusų kalba.

Kodėl yra dalykų, apie kuriuos kalbėti viešai yra gerai?

Labas!

Long time no see, kaip pasakytų anglakalbiai! 🙂 Pastaruoju metu vėl gyvenau pakankamai įtemptą laikotarpį – du darbai, renginiai, papildoma veikla. Išeidavau ryte iš namų ir grįždavau po ~12  valandų. Kaip su valgymais, paklausit? Visaip 🙂 Būsiu atviras – visaip. Prisiekiu, valgau kasdien, valgau įvairų maistą. Kitą savaitę laukia konsultacija pas gydytoją, pasižiūrėsim, ką rodo svorio/riebalų/raumenų tyrimas 🙂

Šįkart noriu pakalbėti apie tai, kodėl yra dalykų, apie kuriuos kalbėti viešai yra gerai, kodėl verta. Visų pirma, labai nemėgstu ir vengiu paslapčių. Per savo dar sąlyginai trumpą gyvenimą supratau, kad paslaptys surakina, paslaptys verčia nuolat prisiminti, kam, ką, kur, kada ir kaip prisimelavai, kur nutylėjai, ko nepasakei. Tai, tiesiog, labai vargina. O kadangi gyvenimas ir šiaip yra toks visoks (duobės ir pakilimai – visada!), tai meluojant tk pasidaro dar sunkiau. Labai plona linija yra tarp to, kas yra asmeniška, ką norėtum pasilikti sau, ko nereikia ir neverta žinoti visiems ir tarp to, kas gal ir yra asmeniška, tačiau gali padėti – tau ir/ar kitiems.

Taip yra ir su netipine nervine anoreksija. Hey, sveiki, taip, turiu aš tokią! Ir čia ypač daug juoko kelia tokio fakto pasakymas į akis tiems, kurie vis dar mėgsta komentuoti „koks tu kūdas, valgyk tu, pažiūrėk, kokios kojytės, kokios rankytės“ 🙂 Tai ne skaudina, o juokina. Gal kartais truputį ir pykdo. Bet tai turbūt dėl to, kad eilinį kartą įsitikinu, kiek kai kuriems žmonėms yra įdomūs kitų, o ne jų pačių, gyvenimai.

Taigi, kiekvieną kartą kalbėdamas viešai apie savo problemą, su kuria kovoju jau nuo kovo mėnesio (tai, čia, daugiau nei pusmetį, taip?) vis dar jaučiuosi truputį apsinuogindamas. Ir kiekvieną kartą vis dar pasidaro nejauku, nemalonu, truputį gėdinga. Taip buvo ir šįkart, kai penktadienį pasirodė interviu su manim apie mano šitą problemą (skaitykit čia: Netipine anoreksija sergantis Emilis: „Turiu įprasti prie kintančio kūno vaizdo“).

Tačiau, kas visuomet nuramina ir patvirtina, kad nesielgiu blogai, tai kitų žmonių reakcijos, laiškai, žinutės. Tų, kurie patys turi ar supranta, kad gali turėti tokių ar panašių problemų. Reiškia, tikslas padėti žmonėms suprasti ir susiprasti – pasiektas!

Man visuomet buvo ir yra lengviau padėti kitiems nei sau. Tačiau, šiuo atveju, aš jaučiu, kad kalbėjimas apie šias problemas viešai ir kitų bendraminčių buvimas, padeda ir man pačiam. Padeda susimąstyti, susiimti, valgyti, stengtis, nepasiduoti, vėl nekristi į ligą.

Ačiū ir visiems tiems, kurie palaiko, padeda, bando suprasti.
Žinau ir suprantu, kaip nedirbant su savimi ir nesistengiant spręsti šių problemų, kokios gali kilti pasekmės visam likusiam gyvenimui. Juk gyvenam tik vieną kartą, tad dėkim visas pastangas jį gyventi kokybiškai, maloniai, sveikai ir laimingai.

Nepasiduokit, sveikstantys,
nenustokit palaikyt, palaikantys,
nesirkit, nesergantys,

Emilis

Vyrai irgi turi valgymo sutrikimų. Filmas „Millstone“

Seniai nerašiau, nes rašyti apie tai, kaip puikiai sekasi, atrodė visiška nesąmonė, o apie tai, kaip nesiseka ar sunku – nesinori, nes tai panašiau į verkšlenimą ir skundimąsi, į kurį daugelis, tiesiog, nežinos kaip tinkamai reaguoti. Kova su valgymo sutrikimais, kaip pasakytų gydytojai, yra „velniškai sunkus darbas“.

Kaip jau, ko gero, supratot, pas mane nėra viskas puiku ir it sviestu patepta, todėl karts nuo karto bandau google’inti bent kažkokios naudingos, prasmingos, įdomios informacijos apie valgymo sutrikimus, ypač – netipinę nervinę anoreksiją.

Šįkart vėl bandžiau google’int ir ieškot atsakymų ar kažko naudingo, nes vėl turiu mixed feelings apie tai. Lyg ir norėtųsi su kažkuo pasikalbėt (nors ir suprantu, kad nieks vis tiek nesupras ir neturės ką patart), bet lyg ir visai su niekuo kalbėti apie tai nesinori. Ar man pavyko rasti kažką, nors kažkokį šiaudą? Taip, žinoma, įkvėpiančių nuotraukų (tokių, kaip šiame straipsnyje) internete pilna, tačiau pačių lietuvių ar bent jau lietuvių kalba visko laaabai mažai. Ypač apie vyrus, turinčius valgymo sutrikimų. Beje, visiškai šūdinas jausmas suprasti, kad tai tu esi tas, su ta problema, tu esi tas, kuriam reikia kovoti. Kad ir kiek ir kaip apie tai su kažkuo kalbėtum, vis tiek, day by day apsišarvuoji kantrybe ir juodai dirbi.

Taigi, vietoj to, kad toliau tęsčiau šitą blog’o post’ą liūdna gaida, kas jus verstų jaustis nejaukiai (nes, na, gal kažkaip čia kažką pasakyt reiktų, kažkaip kažką patart ar kažkaip bandyt padėt), geriau skirkit pusvalandį laiko ir pasižiūrėkit šį trumpą filmą „Millstone“ (rež. Florence Pellacani), kuriame 7 vyrai, 1 translytis asmuo bei 2 valgymo sutrikimų kankinamų sūnų mamos pasakoja savo istorijas. Tiek daug teisingų pastebėjimų apie kontrolę, baimę pripažinti problemą, situacijas, kai valgymo sutrikimai tampa identiteto dalimi, ar netgi tai, kaip šeimos gydytojai nežino/nesupranta/neatpažįsta šių problemų. Na, ir dar daugiau. Tad filmas skirtas ne tik tiems, kurie turi arba įtaria turintys vienokių ar kitokių valgymo sutrikimų, bet ir tiems, kuriems, tiesiog, rūpi.

Millstone from Florence Pellacani on Vimeo.

Grįžimas į realybę. Tęsiam kovą su anoreksija

Ir štai – grįžau namo! Prabėgo lygiai 6 savaitės valgymo sutrikimų centre Vilniuje (54 dienos darbo su savimi dienos stacionare + skyriuje), kur ne tik daug valgiau, bet ir geriau pažinau save, atradau naujų požiūrio kampų, sužinojau, išmokau, patobulėjau, paaugau. Daug naudingų dalykų, kuriuos dabar taikysiu kasdieniame gyvenime. Šis centras buvo ta vienintelė tokia vieta, kurioje nebuvo smerkimo. Ta vieta, kurioje buvo supratingumas, palaikymas ir pagalba. Tikrai to pasiilgsiu! 🙂 Nuo mano pirmojo apsilankymo kovo pradžioje buvo daug emocijų, daug jausmų, daug visko. Dar daugiau visko laukia ateityje, nes life goes on!

Nuoširdžiausias AČIŪ visiems ten sutiktiems žmonėms! Ačiū super komandai, kurie yra ne tik savo sričių profesionalai, bet ir nuostabūs žmonės! Ačiū bendražygiams, kurie kasdien buvo įkvėpimas nesustoti, judėti į priekį! Jūsų drąsa, stojus kovai prieš ligą, optimizmas ir panaši patirtis padėjo lengviau išbūti, kai, atrodė, išbūti nebeįmanoma. Man buvo garbė jus visus sutikti ir daugiau ar mažiau pažinti! ❤ Laikykitės, nepasiduokit, nes jūs stipresni nei liga!

Nors man kalbėti apie visišką pasveikimą dar anksti, dar laukia labai ilgas ir kantrybės reikalaujantis kelias, bet planuoju apie tai ir toliau rašyti, dalintis savo istorija bei pasiekimais. Po pirmojo post’o apie tai, kad sergu netipine nervine anoreksija, sulaukiau ne tik daug pažįstamų (ir nepažįstamų) žmonių palaikymo, bet ir kai kurių kitų žmonių susirūpinimo jų pačių sveikata. Žinokit, kad pradėti gyventi kokybiškiau ir geriau – niekada nevėlu! Ir toliau noriu padėti ne tik sau, bet ir kitiems, nes puikiai suprantu, ką reiškia turėti tokią ligą, apie kurią daugelis žino ir supranta dar tiek mažai (arba, deja, klaidingai). Rašysiu tiems, kurie nori sužinoti daugiau apie tai, rašysiu tiems, kurie nori tai suprasti geriau, rašysiu tiems, kuriems išbūti ir kovoti su liga pasidarys per sunku. Nesitikiu būti jūsų įkvėpimo šaltiniu, tačiau noriu, kad niekada nesijaustumėt vieni ir vieniši. Ir niekada nesustokite – ši klastinga liga neverta atimti iš jūsų laimingo ir kokybiško gyvenimo ar net gyvybės.

Nuoširdžiai džiaugiuosi už tuos, kurie išdrįsta sau pripažinti ligą ir stoja į kovą su ja, nes, blemba, kovoti yra tikrai sunku.

Būkit sveiki, būkit laimingi, rūpinkitės savimi ir savo artimaisiais! O aš einu toliau mėgautis įvairiu maistu, kurio pasigedau ligoninėje 🙂

Emilis

Nervinė anoreksija – linkiu niekada to nepatirti ir nesuprasti

Žmonės jau seniai man pirštais baksnoja ir kartoja, koks aš kūdas. Tiek pat seniai aš juos (ir save patį) įtikinėju, jog aš „tiesiog esu kūdas, nes tokie mano genai; aš niekada nebuvau stambesnis ir mano kaulai  tiesiog yra nestori“. Daug įtikinamo melo sau ir kitiems būta nuo paauglystės. Net ir tada, kai kolegė dar kartą pirštu pabaksnojo ir bandė man paaiškinti, jog mano KMI yra per mažas ir aš turiu valgymo sutrikimų – juokiausi ir toliau teisinausi, jog „aš tiesiog esu kūdas, mano tokie genai“. Šiandien, beje, aš jai esu nuoširdžiai dėkingas už tai, kad tada sukėlė tokią minčių audrą mano galvoje. Vėliau, įdomumo dėlei, internete susiradau KMI skaičiuoklę ir išsiaiškinau, jog 15,7 KMI yra gerokai per mažas.

Tos mintys nebeišėjo iš galvos, todėl šių, 2017-ųjų, vasario 12 dieną rašiau apie tai, ką reiškia būti nestoru: lieknų žmonių problemas. Tada nuo dūšios supyliau tekstą, kaip aš jaučiuosi jau ne vienerius metus, kaip sunerimau dėl -5 kg (tada tesvėriau 55 kg!) ir kaip ėmiausi kažkokių veiksmų. Tie veiksmai buvo paprasti – apsilankiau pas šeimos gydytoją, po to pas dietologę, galiausiai – tyriausi skydliaukę. Taip ir likau nieko nepešęs – su skydliauke viskas gerai, o dietologė sudarė puikų ir labai išsamų mitybos planą (už ką jai labai dėkoju, nes 14 puslapių informacijos yra šis tas :)). Tik, va, kaip nuo vieno ar kelių valgymų (kartais – tiesiog, užkandžių) pereiti prie 5 per dieną? Man tai atrodė mission impossible, nors tikrai stengiausi ir gerokai padidinau maisto kiekį per parą nuo to, kurį buvau įpratęs valgyti.

Nutolkim nuo kilogramų ir kūdo kūno sudėjimo. Tokie simptomai, kaip dažnas galvos skausmas, vidiniai šalčio drebuliai, kratantys it elektra, iš niekur nieko atsiradęs irzlumas, kylantis pyktis ar liūdesys, dirglumas bet kokiems garsams, nesugebėjimas priimti sprendimų, nesupratimas, ko nori gyvenime ir kodėl nesijauti laimingas, kai, atrodo, viskas taip neblogai sekasi, sutrikęs miego ritmas ir nemigos naktys, kaskart pavalgius pilvo pūtimas ir skrandžio tempimas, nesugebėjiams išbūti su stipriomis emocijomis ir reagavimas į jas vienu įprastu būdu – nevalgymu. Taip, toks buvo mano gyvenimas. Deja, daugiau nei vienerius metus. Visa tai keitė ne tik mano kūną ir jausmus, bet ir asmenybę – vietoje linksmo, gyvenimu besidžiaugiančio, galimybes priimančio, tikslų siekiančio jauno žmogaus dariausi vis uždaresnis, tingesnis, liūdnesnis, depresyvesnis, vis dažniau norėjau tiesiog gulėti ar miegoti, nes visada viskam trūko jėgų. Tiesa, išbūti su savo jausmais ir emocijom kartais būdavo taip sunku, jog rinkdavausi labai stiprius vakarėlius ir stengdavausi „nieko nebejausti“, o kitą dieną tiesiog pramiegoti ar lovoje pragulėti. Ar tai padėjo? Deja, bet ne. Emocijos ir jausmai niekur nedingdavo, kartais – dar labiau sustiprėdavo, o visa šita puokštė problemų tik dar labiau stiprėjo (atsirado ir daug kitų nemalonių patirčių ir potyrių) bei toliau tempė mane žemyn.

Kovo 7 dieną prisiminsiu dar ilgai. Tądien man buvo diagnozuota netipinė nervinė anoreksija. Taip, ta skambi liga, apie kurią nors kažką esam girdėję mes visi, bet stereotipiškai tai nurašom tik jaunoms, mados pasaulio geidžiančioms merginoms. Ilgai po to dar maišėsi ir virė įvairūs jausmai – buvo juokinga, nepripažinau to, po to buvo graudu, kilo nerimas ir noras atsiriboti nuo žmonių. Vieną dieną nesupratau, kaip tai rimta ir kaip iš tikrųjų tą reikia sau pripažinti, vėl lindo įprastas melas galvon „tu tiesiog esi kūdas, tokie tavo genai“, o kitą – mąsčiau apie tai, kiek, galbūt, nedaug trūksta iki vidaus organų atrofijos ar net… mirties. Tos dienos keitė viena kitą taip pat, kaip ir keitėsi mano emocijos bei suvokimai.

Ir štai šiandien jau daugiau nei 10 savaičių (iš kurių – 46 dienos) darbo su savimi. Vis arčiau geresnio, kokybiškesnio ir laisvesnio gyvenimo.

Valgau 4 kartus per dieną + 2 papildomi užkandžiai + geriu du spec. gėrimus po 300 kcal. Visa tai tam, kad mano kūnas atsigautų. Visa tai tam, kad lipčiau iš savo ligos. Įsivaizduokit, koks jausmas niekada nesijausti alkanu, priešingai – net ir jaučiant sotumą, išpūstą pilvą ir skrandžio tempimą – vėl valgyti. Ir taip diena po dienos. Kasdien. Taip, tai iš tikrųjų vargina ir išbūti su tuo yra beproto sunku. Bet tai yra dalis gydymo, tad viskas, ką turiu daryti – apsišarvuoti kantrybe ir, tiesiog, išbūti.

Pagaliau pradedu jausti pagerėjimą, todėl išdrįsau apie tai parašyti. Žinau, kad tai – tik pradžia, tik žengtas vienas didelis žingsnis ir manęs laukia dar labai ilgas kelias link pasveikimo. Tiksliau, kova su anoreksija tik prasidėjo – laukia dar ilgas ir nelengvas kelias.

Priimkit šį įrašą kaip minčių audros sukėlimą jums ar tiems, kuriuos įtariat turint valgymo sutrikimą. Valgymo sutrikimais sergantys žmonės (patys to nenorėdami) tampa labai gerais melagiais sau ir kitiems. Jei turit įtarimą, jog jūsų aplinkoje yra valgymo sutrikimų (nervinės anoreksijos, bulimijos ar persivalgymų) turinčių žmonių – pasidalinkit su jais šiuo įrašu, pasiūlykit pasidomėti apie tai daugiau, pasitikrinti KMI internete, pasikalbėti apie tai su šeimos gydytoju. Tikrai nėra lengva sau pripažinti ligą ir pradėti su ja kovoti, tačiau galbūt būtent jūs padėsite kažkam pasveikti ar net išgelbėsit gyvybę.

Jaučiu neapsakomą dėkingumą visiems, kurie nuo pat pradžių yra šalia ir mane palaiko – šeimai, draugams, kolegoms, kitiems pacientams, gydytojų ir personalo komandai. Jūsų nuoširdus palaikymas man labai svarbus! ❤ Aš žinau, kad dauguma tų žmonių nesupranta ir nesupras, ką reiškia sirgti tokia liga, bet aš nuoširdžiai ir linkiu niekam to nepatirti ir nesuprasti.

Tęsiu savo sveikimo kelionę ir planuoju daugiau parašyti ateityje šia tema.

Linkėjimai,
Emilis

Kartais pamirštu, kaip gera daryti gera

emilis_remeikis_kiprasPrie pažadėto blog’o post’o apie nuostabiąją Romą dar galėčiau prirašyti ir Kiprą (taip, spėjau ir ten trumpai pabūvoti). Trumpai tariant – Kipras maloniai nustebino savo gamta, žmonėmis, kultūra, požiūriu į darbą ir žmogų, į laisvę… Tiesiog, tos kelios dienos nors ir labai labai mažai pažinti šaliai ir jos kultūrai bei žmonėms, tačiau supratau, kad ten dar norėčiau sugrįžti! Trumpesniam ar ilgesniam laikui, bet planuoju dar grįžti. (O kelias akimirkas iš mano kelionės, kaip visada, galite rasti mano IG: enteryourpin).

Na, bet šitas įrašas ne apie tai. Kaip ir pavadinimas jo – „kartais pamirštu, kaip gera daryti gera“ bus apie gerumą. Tą tokį tikrą, nuoširdų, altruistinį (nors čia galima pasiginčyti, nes naudos ir asmeninės tame esti) gerumą.

Anksčiau rašydavau ir vis dar turiu kažkur giliai paslėpęs įrašus, kurie gimdavo iš labai negatyvių emocijų. Netgi esu parašęs vieną eilėraštį (ar kaip ten jį pavadinti),  kuris man visai patinka. Bet jie tokie depresovi, kad net nematau poreikio jais dalintis viešai. Ačiū mūsų žiniasklaidai, kuri kasdien visais įmanomais būdais primena apie bjaurią realybę ir (deja!) ją išryškina – žudynės, pjautynės, gaudynės. Bloooga jau nuo to, todėl dažnai sąmoningai stengiuosi atsiriboti.

Ok, po tokios trumpos įžangos, pereikime prie temos. Aš jau kurį laiką bandžiau slėptis po kauke žmogaus, kuriuo nesu – tokio ai, man tai dzinai, nerūpi man ką jūs čia galvojatoiiii ne, aš tai jau tiiikrai nepadėsiu/nesišypsosiu/nebūsiu geras. Bėda ta, kad tai ne aš 🙂 Tas elgesys man, tiesą sakant, labai patogus, nes aplink tikrai ne visi žmonės geri ir/ar gero linkintys, bet… tai, tiesiog, nesu aš. Iš esmės, man akis atvėre keli dalykai ir keli naujai sutikti ar senai matyti žmonės. Ačiū jiems. Jokių vardų neminėsiu, bet tie žmonės arba jau žino, arba dar padėkosiu ateityje asmeniškai.

Taigi, aš tikrai dažnai pamiršdavau, ką reiškia daryti gera, ką reiškia būti geru. Ką apskritai reiškia būti tikru ir nuoširdžiu. Tiek užsižiūrėjau į kitus ir jų fake’inius gyvenimus, kad net nepajaučiau, kaip pats pradėjau tokį gyventi. Ir, žinot, vis bandydavau kažką keisti, daryti, bet ėjau į visai priešingą pusę, tiksliau – tolau nuo savęs.

Šiandien dar kartą supratau, kaip gera nuoširdžiai bendrauti, kaip gera nuoširdžiai domėtis, rūpintis ir būti savimi. Daug naujų atradimų, kuriuos apibendrintai galėčiau apibrėžti taip – kai esi atviras sau ir kitiems, kai nebijai būti nuoširdus ir geras, tada ir pasaulis aplink tave kažkaip stebuklingai susidėlioja labai pozityviai ir teigiamai. Ir dar šiandien supratau, kad nors ir laaabai daug apie mane žmonės žino, nors ir buvau/esu/būsiu atversta knyga, bet niekas niekada nežinos ir nesupras visko apie mane. Ir tai yra labai gerai! Supratau, kad dar turiu vietos stebinti 🙂

Tad šio nuo dūšios rašyto įrašo esmė – bent šiek tiek, bent truputį, bent kartais pabūkit atviri, nuoširdūs ir geri. Visų pirma – sau, po to ir artimiausiems žmonėms. Galiausiai, pabandykit tokiais pabūti mažai arba visiškai nepažįstamiems žmonėms. Tai, ką gausit atgal, tą jausmą – jis neapibūdinamas žodžiais 🙂

O aš vis dar jaučiu tą jausmą, kad something big is coming soon.

Su šypsena,
Emilis

P.S. Kadanors gal dar prisiruošiu parašyti, kaip savo asmenine patirtimi pakeičiau požiūrį į tam tikromis ligomis sergančius žmones. 

Ką reiškia būti nestoru: lieknų žmonių problemos

Šitas įrašas turėjo būti apie Romą, Italiją. Toks pozityvus, su gražiais vaizdais ir įspūdžiais iš mano kelionės ten. Dar planavau pridėt patarimų, ką verta aplankyti ir pamatyti, ką ir kur paragauti. Na, bet prie to dar prisėsiu gal kada, o tiems, kurie norės – asmeniškai galėsiu duot tų kelių vietelių pavadinimus.

Šitas įrašas, manau, turės daug jausmų ir emocijų, bet taip tik todėl, kad tikrai šioje temoje jų daug. Apskritai, ilgai mąsčiau ar verta šitą temą liest. Kita vertus, kodėl ne? Taigi, apie viską nuo pradžių.

skinny01Visą gyvenimą ir aš save, ir žmonės mane matė ir žinojo, kaip laaabai liekną (kūdą, t’sakant) žmogų. Vieniems tai buvo puikus pretekstas patyčioms, kitiems – pavydui dėl to, jog galiu valgyti ką noriu, kada noriu ir nestorėju. Pats juokaudavau, kad esu „aukščiausias ir kūdžiausias jūsų pažįstamas žmogus“ ir dažnai mėgdavau pats iš savęs pasijuokti („jei pasisuksiu šonu, tai tapsiu nematomu“). O dar labai dažnai (tiksliau, ir anksčiau, ir dabar) viską nurašydavau „greitai medžiagų apykaitai“. Tiesos tikrai yra – kraujo tyrimai visada neblogi, o tualetą aplankau n kartų per dieną. Dabar jau net nelabai svarbu, ar valgau daug, ar mažai.

Ir, žinot, šitą įrašą labiausiai noriu skirti tiems, kurie mano, kad būti lieknu yra tobula, tiems, kurie mano, kad liekniems nėra problemų, tiems, kurie ne visada supranta, kad lieknu būti dažnai yra ne noras ar pasirinkimas, o nelengvai pakeičiama realybė.

Būti lieknu labai cool, faina, gerai. Na, jei kam nors tikrai malonu kovoti su priešpriešiniu vėju, svyruoti į visas puses einant per perėją ar būti malamu it mėsmalėje masinėse susibūrimo vietose – keičiamės vietom. Jei kam nors atrodo, kad valgyti viską ir nestambėti yra malonu, o pavalgius sunkesnio maisto, kol jį virškina, kovoti su energijos trūkumu – keičiamės vietom. Jei kam nors atrodo, kad nuolatiniai žvilgsniai „nuo galvos iki kojų“ ar pirštų badymai viešose vietose yra malonu – keičiamės vietom. Jei kam nors atrodo, kad paprasta ir lengva rasti, ką apsirengti, o tai apsirengus jaustis gerai ir patogiai apnuogintais kaulais ir oda yra malonu – keičiamės vietom.

Geriau kūdas nei storasNesutinku. Nesutinku su faktu, kad būti storesniu ar kūdesniu yra gerai ar blogai. Iš tikrųjų, tai vienodai negerai, jei jautiesi blogai vienaip ar kitaip. Kai sakau „jautiesi blogai“ turiu omeny tiek psichologinę savijautą (kitų ar savo paties įvarytus kompleksus), tiek sveikatą apskritai.

valgykdaugiauIr, žinot, ilgą laiką tikrai viskas buvo gerai (na, bent jau aš save tuo įtikinėjau), o patyčias laikiau tiesiog draugišku abipusiu pasijuokimu. Ar susirgau, tapau jautresnis, labiau pradėjo rūpėti kitų nuomonė? Nevisai. Visų pirma, pradėjo šiek tiek erzinti nuolatinis žmonių priminimas „dieve, koks tu kūdas“, „valgyk tu ką nors“, „oi, aš padaryčiau iš tavęs žmogų, gerai pamaitinčiau“ (…), visų antra – pats pastebėjau savo kiek per didelį kūdumą. Tada pradėjau mąstyti apie tai, kaip aš jaučiuosi, kokia yra mano sveikata (šūdina, tiesą sakant, o tai, kas nėra normalu – per laiką tapo norma), kaip aš atrodau ir… kiek aš sveriu. Per maždaug porą savaičių -5 kg kitam suteiktų didelį džiaugsmą, bet ne man.

Ir va tada aš susimąsčiau. Nenoriu viešai atvirtauti apie savo savijautą, sveikatą, mitybą ar kitus reiškinius, turinčius įtakos tam, kaip aš atrodau, tačiau išvadas sau pasidariau ir jau pradėjau imtis realių veiksmų. Žinoma, kol kas jie labai maži, bet nuoširdžiai tikiu, kad žingsnis po žingsnio aš eisiu savo tikslų link. Ir ne todėl, kad n metų man žmonės kartojo ne itin malonią tiesą, net ne todėl, kad šeimos gydytojams viskas atrodė OK, kai, na, lyg ir ne visai ok, kai KMI yra, anot vieno online puslapio, „sunkus plonumas“.

Kas dar stebina – pabandykit pa’google’int apie svorį ir jo problemas. Apstu informacijos apie viršsvorio problemas, gausu reklamos ir pasiūlymų, kaip numesti vieną kitą kilogramą, bet beveik niekas niekur nerašo ir nekalba apie atvirkštinę problemą – ką daryti, jei tau tų kilogramų trūksta? Sakysit, oi, taigi ir taip aišku, kad reikia „valgyt ir sportuot“, bet ar tikrai tik tiek? O aš manau, kad pradėt reikėtų nuo esamos būklės tyrimų, nuo tyrimų, kurie pasakys, kokie produktai tau tinkamiausi, nuo konsultacijų su specialistais, kurie padės ir patars, ką ir kaip valgyti, kiek ir kaip sportuoti. Kitaip tariant, pagaliau prasmingai paaiškins, kaip gyventi ir jų nesinorės pasiųsti toli toli.

screen-shot-2017-02-11-at-16-20-54
Net automatizuotos sistemos primeta, kad reikia „mesti svorį“, o ne jį priaugti. Beje, labai mažas pokytis, kaip net per 8 savaites 🙂

Ir pabaigai, pasikartosiu – nesu perdėtai jautrus savo išvaizdai ar svoriui. Ir toliau galim juoktis iš to, koks aš kūdas, bet turėkit omeny, kad kai kuriuos kitus kūdus žmones tai žeidžia ir skaudina lygiai taip pat, kaip stambius žmones kalbos apie jų viršsvorį. Sakot, du visiškai priešingi dalykai? Žinoma, bet patyčios iš stambių žmonių normalioje visuomenėje yra tarsi tabu ir labai nemandagu, kai tuo tarpu patyčios iš kūdų žmonių vis dar yra norma ir pasiteisinimas „taigi juokaaaaujam“. Tai kitą kartą gal pajuokaukit savo galvoje.

O aš, kaip minėjau, jau imuosi veiksmų, nes nusprendžiau ir esu pasirįžęs gyvent bent šiek tiek kokybiškesnį gyvenimą. Jei turit patarimų, pasiūlymų, rekomendacijų, mielai juos priimsiu asmeniškai (emilis.remeikis(eta)gmail.com).

Linkėjimai visiems kūdiems, stambiems ir į kitokius rėmus netelpantiems,
Emilis

Video linkėjimai iš Amritsaro, Indijos!

Labas, dalijamės antruoju savo video blog’u iš Indijos! Šiame video užfiksuotos akimirkos iš Ludhiana ir Amritsar miestų Indijoje. Nei aš, nei Raminta nesam profesionalūs operatoriai ar montuotojai, tačiau video akimirkos kartais geriau atspindi emociją ir nuotaiką nei nuotraukos ar blog’o įrašai. Tad, štai:

Linkėjimai!

Įspūdžiai Ludhiana mieste: gatvės, šventės, šventykla ir mokykla

O, taip, jau 21 diena, kai esam išvykę iš Lietuvos ir 20 diena, kai gyvenam Indijoje. Vakar supratau, kad įspūdžių kasdien tiek daug, jog tas nuostabos jausmas niekad nedingsta – prabundi su juo ir užmiegi su juo. Nors, kita vertus, gal kiek jau ir apsipratom prie tokių dalykų, kaip: įvairūs gyvūnai visur (drugeliai, beždžionės, karvės, šunys, driežai bet kur gatvėse ar visai šalia tavęs); smogas ir dulkės visur (tikrai visur; todėl ir snargliai juodi nuolat); kainos rupijomis (beje, daug kas čia itin pigu! o tai labai džiugina :D) ir t.t. ir pan.

Taigi, Delyje paskutinėmis dienomis aplankėm žymiąją Lotus Temple šventyklą, skirtą visų religijų žmonėms. Tai – įspūdinga vieta ne tik dėl savo architektūros, bet ir šventos ramybės viduje. O šventos (ir ne tik šventos) ramybės Indijoje labai labai trūksta. Čia beveik ištisą parą zuja automobiliai, rikshos (tuk tuk’ai), motociklai ir motoroleriai, visi jie siganlizuoja, žmonės šurmulys gatvėse… Taip pat buvom prie Gandžio šeimos kapavietės. Apie aplankytas vietas galėčiau daug pasakot, bet paminėsiu ir dar vieną įdomų faktą – lankėmės dviejuose buvusiuose fortuose, o jie įdomūs tuo, kad čia ateina porelės… tiesiog pabūti. Pabūti, apsikabinti, pasibučiuoti. Viešumoje kol kas nemačiau ir nemanau, kad pamatysiu, nes Indijoje tai nėra įprasta – vyro ir moters susikubusių už rankų ar šiltai rodančių viens kitam jausmus gatvėse ar viešose vietose nepamatyse, todėl jie renkasi buvusiuose fortuose ir jų „olose“.

Taigi, po mūsų šiurpios kelionės per Delio traukinių stotį (kur eidamas jauti tą žiaurų jausmą – na, dabar tai jau gali nutikt bet kas ir tavo gyvenimas gali pasibaigti čia ir dabar) 6 valandas praleidome traukinyje į kitą Indijos miestą, kitą mūsų gyvenvietę – Ludhianą.

Ludhiana yra Punjab valstijoje (čia primenu, kad Indija, panašiai kaip JAV, yra padalinta į skirtingas valstijas). Šiose valstijose, beje, yra ir skirtingos kalbos. Taigi, šiame mieste yra kelios Ryan tarptautinės mokyklos – mergina iš Izraelio dirba mažesniųjų mokykloje, o visi kiti (aš ir Raminta iš Lietuvos, vaikinas ir mergina iš Latvijos, vaikinas ir mergina iš Zimbabės ir mergina iš Slovėnijos) dirbam kitoje mokykloje. Aš ir Raminta kasdien dirbam su keturiom grupėm vaikų (vienoje grupėje ±100 vaikų), kurių amžius 10-11 metų. Blemba, faini vaikai. Žinoma, visokių yra, bet su tais sunkesniais, tiesiog, pabūnam šiek tiek piktesni ir griežtesni 🙂 O, šiaip, apjungėm tris šokius (malūnėlį, barborytę ir grandskverą) ir padarėm 3 min. pasirodymą – premjera jau šį ketvirtadienį ir penktadienį. Ai, fun fact yra tai, kad mes neturim didelės scenos, negalim daryti sukimosi poromis ratuose, tad visas šokis modifikuotas vaikams stovint ir šokant vienoje vietoje arba minimaliai judant. Geriau jau nerodysim savo šokių mokytojui, nes pagalvos, kad išsityčiojom iš lietuvių liaudies šokių 🙂

Beje, Ludhianoje pradžioje gyvenome viešbutyje, kuris (indiškomis sąlygomis) buvo dar visai prabangus, tačiau gyvenome prie stoties ir labai labai judrios ir nešvarios gatvės, todėl pasivaikščiojimai čia būdavo itin nemalonūs. Gyvenome kambariuose be langų arba su langu į foje, t.y. be jokių šviežio (jeigu šitą orą galima taip pavadinti), todėl po kelių dienų mus perkėlė į netoliese mokyklos esančius svečių namus, kurie gal ir nėra tokie švarūs, tačiau čia ramesnės gatvės, kur galim išeiti pasivaikščiot (jau turim kelias mėgstamas parduotuves, čia perkam vandenį, saldumynus, rūbus, ledus, picas ir visokį kitokį indišką (ir ne tik) gėrį).

Nuotrauka iš vakarykščio indiškos klasikinės muzikos koncerto

sribhainisahib
Akimirka iš vakarykščio klasikinės indiškos muzikos koncerto, vykusio sikų švemtykloje Sri Bhaini Sahib
vakariene.jpg
Šiandien degustavome maistą „iš gatvės“. Tai – kažkas panašaus į bulvinius blynus su kukurūzų įdaru ir skirtingais padažais ir daržovėmis (Tikki).

MITAI, FAKTAI, ĮDOMYBĖS IR REALYBĖ

  • Žmonėms mes labai įdomus. Kasdien pasidarom bent po keletą selfių ar šiaip nuotraukų su žmonėmis gatvėse ar vaikais mokyklose; jie klausinėja mūsų vardų, domisi, kaip lietuvių kalba pasakyti vieną ar kitą žodį, taip pat prašo mūsų autografų (maniškis tapo fraze „Emilis from Lithuania“); ačiū lietuvių kalbai už žodį ačiū! Vaikams ir, šiaip, visiems jis tapo pačiu mėgstamiausiu ir lengviausiai įsimenamu žodžiu, nes… aš jį prilyginau ir pristačiau kaip čiaudėjimą 🙂
  • Šventės Indijoje pradeda užknisti 🙂 Kodėl? Nes pas juos šalis ir šiaip nėra labai švari, tarša milžiniška, o jie per kiekvieną šventę (kuri būna bent kartą per savaitę) laido fejerverkus; ir ne šiaip ten kad pyst pyst oi kaip gražu, bet belekiek daug, belekaip ilgai; ir baisu, ir liūdna.
  • Sri Bhaini Sahib – sikų šventykla ir, sakyčiau, gyvenvietė, kur priimami žmonės, norintys gyvent, medituot ir būt ten. Jie suteikia nemokamą apgyvendinimą ir maitinimą, tad, jei svarstysit tokią galimybę, pasidomėkit plačiau, o aš galėsiu pasidalinti mielo senelio kontaktais; paskutinį kartą kai matėmės, jis buvo mūsų gidas, kartu praleidome pusdienį, o čia nuotrauka su juo ir indiškais ledais, kuriais mus vaišino. Ten taip pat daugiau papasakojo apie sikų religiją ir paprašė nevalgyti mėsos, kiaušinių su paaiškinimu, jog mes turėtume sugyventi su mus supančia aplinka, o ne valgyti savo draugus gyvūnus. Beje, per visą laiką esant čia nė karto nevalgiau mėsos ir visai netrūksta kažkaip.
  • Kalbant apie maistą, kasdien valgome tą patį – ryžiai, troškintos daržovės su bulvėmis, indiška duona ir dar kažkas. A la daržovės prie viso to būna ridikėliai, mėlynieji svogūnai ir pomidorai. Jo, maistas tikrai sunkus, bet skanus. Nors, tiesą sakant, jau pasiilgau paprastų lietinių blynų, salotų, vaisių ar tiesiog makaronų/spagečių.
  • Žinot atlikėją ir kūrėją iš Izraelio Asaf Avidan? Viena šio projekto Indijoje dalyvė iš Izraelio pažįsta jo brolį; O vienas vakar vieno sutikto indo brolis gyvena ir dirba Latvijoje, Rygoje. Tai tik dar kartą įrodo, koks mažas pasaulis iš tikrųjų yra! 🙂
  •  Viena akim dar paseku diskusijas apie rinkimus ir politiką Lietuvoje, turėjom čia labai įdomių pokalbių su kitais dalyviais iš įvairių šalių, buvo įdomu sužinoti apie jų kultūrą, santykius, kalbą, tad ir su latviais turėjome iš ko pasijuokti – pasirodo, turim labai panašių tutitutiškų politikų ir mes, lietuviai, ir jie ten pas save 🙂
  • Džiugina tai, kad kambaryje turime TV, kuris turi n kanalų, o tuose kanaluose bet kuriuo paros metu rodo daug neblogų filmų ar laidų. Pvz., mano mėgstamiausias kanalas Romedy Now kiekvieną darbo dieną, 19 val. rodo Ellen pokalbių laidą, o nuo 21 val. – vis kitą gerą filmą. Žodžiu, vis šiokia tokia pramoga, nes kai baigiau skaityti naujausią Hario Poterio knygą (Harry Potter and The Cursed Child) tai buvo šiek tiek liūdna. Beje, pirmą kartą gyvenime skaičiau ne šiaip knygą, bet script’ą spektakliui/filmui. Buvo įdomu ir gera grįžti į paauglystę 🙂

Šiandien tiek. Šiek tiek kadrų iš Indijos galite rasti mano Instagram’e, o pirmąjį trumpą video iš suklijuotų akimirkų pažiūrėti galite čia. Su įvairiais trukdžiais šitą video bandėm įkelti kelias dienas, o visas kėlimo laikas buvo daugiau nei pusdienis, ha.

Linkėjimai, nesušalkit ten Lietuvoje! 😉

Pirmųjų savaičių įspūdžiai Indijoje (video)

Jau kurį laiką nerašiau. Visai nesinorėjo nieko pasakoti ar pasakotis. Tiesiog, reikėjo šiek tiek laiko apsiprasti. Dabar jau viskas gerai, gyvenam visai jaukiuose svečių namuose, kasdien dirbam su vaikais mokykloje, prisigalvojam visokios veiklos.

Bet apie viską plačiau papasakosiu kitame įraše. Šitą noriu skirti mūsų pirmųjų savaičių akimirkoms, sulipdytoms į vieną trumpą video. Enjoy!